Naujiena

14-ąjį sezoną Lietuvos kinematografininkų sąjungos kino klubas užbaigs bavarų kino režisieriaus P. Adlono filmu „Penkios paskutinės dienos“

  • 2018 05 29

Gegužės 31 d. 18 val. Lietuvos kinematografininkų sąjungos klubas kviečia į paskutinę pavasario sezono peržiūrą – Percy‘io Adlono istorinę dramą „Penkios paskutinės dienos“ („Fünf letzte Tage“, 1982). Įvairaus amžiaus žiūrovų pamėgtas kino klubas, jau keturiolika sezonų siūlantis vilniečiams nemokamas lietuvių ir užsienio kino filmų peržiūras, vasarą atostogaus, tačiau rudenį ketina sugrįžti su atnaujinta, dar patrauklesne ir įvairesne kino renginių programa.

 

 

Uždarymo filmas „Penkios paskutinės dienos“ pasakoja tikrą Antrojo pasaulinio karo metų istoriją, kuri išryškina šiurpią ir aktualumo neprarandančią tiesą. Filme ji atskleidžiama per asmeninę drąsios 21-erių metų merginos dramą, kuri valanda po valandos, minutė po minutės nuosekliai ir nenumaldomai artėja link tragiško ir kartu absurdiško finalo – merginos žūties. Tikrovės kalendoriuje tai vyko 1943 m. vasario 18-22 d. O tiesa gal ir visai paprasta, bet sukrečianti: didžiausią pasaulio blogį įkūnija ne kokie nors ypatingi žiaurumo, neapykantos, keršto, pasaulio užkariavimo ar didybės demonų apsėsti piktadariai, o – iš esmės – paklusnūs ir romūs režimo tarnautojai, pilkieji, bevardžiai biurokratai, labiau už viską tesiekiantys tiksliai ir sąžiningai atlikti jiems patikėtas užduotis. Kitaip tariant – pilkosios vidutinybės, kurių drumstoje terpėje ir tarpsta blogis.

„Penkios paskutinės dienos“ – tai antrasis šį pavasarį pradėto peržiūrų ciklo/dirbtuvių „Kino archeologija“ seansas, kuriame „profesionaliu kino žiūrovu“ ir „kino stalkeriu“ save vadinantis Ramūnas Aušrotas tęs pažintį su įdomia, tačiau platesnei publikai nežinoma bavarų kilmės režisieriaus P. Adlono kūryba. Svarbu atrasti, parodyti ir nagrinėti pamirštus ar nepastebėtus kino filmus, teigia „Kino archeologijos“ idėjos autorius, kitaip tariant, svarbu paversti juos gyvosios kultūros dalimi. O gyvoji kultūra yra tokia, apie kurią mąstoma, kalbama, diskutuojama, kuri jaudina ir kviečia dalintis nuomonėmis ir įžvalgomis gyvai, čia ir dabar. Tokioms patirtims kultūros ir kino aruodai yra neišsemiami. Tokių patirties pasidalijimų po kiekvieno filmo peržiūros ir tikisi „Kino archeologijos“ sumanytojas.

Balandžio pabaigoje žiūrovai jau turėjo progą pamatyti P. Adlono filmą „Selestė“ („Céleste“), kuriame savo šeimininkui pasišventusios tarnaitės lūpomis pasakojama žymaus prancūzų rašytojo Marselio Prusto gyvenimo istorija.

Abu filmai Lietuvoje viešai rodomi pirmą kartą. Šios peržiūros nebūtų įvykusios be didžiausio pasaulyje vokiečių kultūros ambasadoriaus – Goethe‘s instituto Lietuvoje – paramos.

 

nuotr. filmo „Penkios paskutinės dienos“ kadras