Straipsnis

Animacinio filmo dailininko darbo savitumai. Pokalbis su dailininke Diana Faraponiene

  • LKS inf.
  • 2017 11 09

Jūratė Leikaitė kalbina animacinių filmų dailininkę Dianą Faraponienę

 

Animacinį filmą dažniausiai kuria didelis būrys žmonių. Dailininko statytojo darbas labiausiai matomas žiūrovui. Įdomūs personažai, spalvingi fonai, nepakartojamos kompozicijos, rakursai, šviesos ir tamsos žaismas – visa tai kuria filmų dinamiką, nuotaiką ir yra neatsiejama animacinio filmo stiliaus dalis. Kas gi slypi kūrybinio darbo užkulisiuose? Per dešimtmetį pasikeitė daugybė animacinio filmo technologijų, atsirado įvairiausių žaidimo ir eksperimento elementų. Animacinių filmų dailininkai stengiasi panaudoti netikėtas medžiagas: filmuose atgyja ne tik veltiniai ar siuvinėti personažai, ant vandens palietos spalvotų dažų dėmės, atgyja karpyti iš popieriaus skiautiniai, šiukšlės, kriauklės, maisto gaminiai ar buities rakandai. Darbas kompiuterinėmis  programomis pakeitė požiūrį ne tik į pačią filmų technologiją, bet ir atpalaidavo kūrėjų fantazijas. Daugeliui jaunų kūrėjų jau lieka paslaptimi anksčiau naudoti gamybiniai procesai: celiuloidinė animacija, specialiųjų efektų kūrimas po filmavimo kamera, dekoracijų ar animacinių scenų  piešimas nenaudojant kompiuterių. Kūrybinis kelias ir ateityje, ir šiais laikais turi savo specifiką ir profesionalią „virtuvę“.  Šių straipsnių tikslas: pakalbinti animatorius, dailininkus statytojus, dirbusius animacijoje jau 20 metų apie tai, kaip buvo kuriama Lietuvos animacija.

Jūratė: Dailininkė Diana Faraponienė yra viena tų dailininkių, kuri pradėjo savo kelią dar 1990 metais, Lietuvos kino studijoje, Lietuvos animacijos susivienijime. Po animatorių kursų, kuriuos pabaigė apie 30 jaunų dailininkų, prasidėjo profesionaliosios animacijos formavimasis Lietuvos kino studijoje.  Daugelis režisierių debiutavo, kurdami savo pirmuosius filmus. Kiekvienam filmui reikėjo suformuoti kūrybinę grupę: dailininkus stilistus, fonistus, animatorius, fazavimo ir prapiešimo specialistus, operatorius ir kt. Lietuvos kino studijoje filmai buvo kuriami klasikine animacijos technika – piešiant personažų judesį po kadrą. Visų dailininkų profesionalūs įgūdžiai formavosi palaipsniui, dirbant. Kas paskatino susieti savo gyvenimą su animacija?

Diana: Sakoma – ko norėsi, tą ir turėsi... Dar paauglė svajojau kurti animacinius filmukus, piešdavau „judančius“ paveikslėlius visuose sąsiuvinių kampuose... Vėliau susidomėjau animacinių filmų personažų judesio plastika, meninėmis raiškos galimybėmis šioje srityje. Baigus Dailės Akademiją, svajonės ir vaikiški pomėgiai ėmė virsti konkrečiomis mintimis – klausimais: kaip tapti animacijos dailininke? Kur galima įgyti dailininko  animatoriaus specialybę? Tuo metu Lietuvos Kino Studija rinko jaunų, besidominčių animacija dailininkų grupę. Taip ir atėjau į Lietuvos Kino Studiją – svajonės ir norai ėmė pildytis. 

Jūratė:1990 metais pasirodė Zenono Šteinio režisuotas animacinis filmas „Kadaise Lietuvoje“. Šis filmas yra vienas pirmųjų didžiausių animacinių projektų, įgyvendintųLietuvos Kino studijoje. Jaunieji animatoriai buvo tik pradėję savo darbą studijoje. Profesionaliai animacines scenas sukūrė ką tik pabaigę animatorių kursus Vincas Jurelevičius, Raminta Šumskytė, Ramona Bujutė, ir kiti. Patirties galima buvo semtis iš kartu dirbusio animacijos pradininko – Zenono Tarakevičiaus. 1990 metais gana nelengva buvo rasti profesionalių dailininkų statytojų. Maskvoje, VGIKe mokslus pabaigė du profesionalai kino dailininkai: Jolanta Šiugždaitė ir Jurijus Grigorovičius. Jolanta Šiugždaitė dirbo keliuose pilnametražių animacinių filmų projektuose: „Odisėjo nuotykiai“, „Kupriukas muzikantas (rež. Valentas Aškinis). Šie dailininkai buvo pirmieji, kurie Lietuvoje žinojo, kaip profesionaliai sukurti filmo kadruotes, komponuotes ir paruošti personažus.

Zenonas Šteinys kūrė filmą pagal savo ir P. Mockaus scenarijų. Filmo tema turtinga legendomis ir istoriniais vaizdiniais: kunigaikščio Gedimino sapnas, tauro medžioklė, pagoniškos Lietuvos vaizdai, Lizdeikos pranašystė, Vilniaus statyba ir įkūrimas. Filmo dailininkams Albinui Šimanauskaui ir Dianai Faraponienei  buvo svarbu sukurti filmo „Kadaise Lietuvoje“ stilistiką. Pasirinkta klasikinės animacijos technika. Prieš filmuojant kiekvieną filmo sceną, piešiniai buvo piešiami ant popieriaus. Juodraščiai ir švaraščiai buvo filmuojami ant 35 mm kino juostos. Juodraštinių scenų peržiūros virsdavo švente visiems kūrybinės grupės nariams. Jei režisierius scenos nepriimdavo, animatoriui tekdavo vėl iš naujo viską piešti, tada vėl iš naujo filmuoti, savaitę palaukus pažiūrėti, ar pavyko ištaisyti klaidas. Personažų švaraštis buvo grafitu piešiamas ant matinės peršviečiamos plėvelės, arkazolio, o tada 5-6 spalvotais pieštukais kiekvienas piešinys buvo spalvinamas, išgaunant personažų apimtį.

Jūratė: Diana, kūrėte filmo „Kadaise Lietuvoje“ dekoracijas ir fonus. Papasakokite apie darbą prie šio filmo?

Diana:Pagal režisieriaus Z. Šteinio užmanymą, šio filmo stilistikoje buvo atsisakyta detalių ne tik personažų dizaino sprendime, bet ir fonuose. Animacijoje išlaikomas rimties ir didingumo įspūdis, herojiški veikėjų judesiai. Personažų proporcijos išilginamos, net aprangos sprendime buvo naudojamas lakoniškas stilius. Fonų paskirtis animaciniame filme – sukurti reikiamą tam tikrai veiksmo scenai nuotaiką, suteikti emocinį krūvį. Šiame filme aplinkos ir dekoracijos labai lakoniškos,  minimalistinės. Visos dekoracijos buvo kuriamos taip, kad nekonkuruotų su personažais, o kaip tik padėtų išryškinti monumentalias kiekvieno kadro kompozicijas. 

Jūratė: Kokia technika atlikote filmo fonus? Tais laikais juk kompiuterių nebuvo. Ar buvo sunku nesuklysti?

Diana: Taip, kompiuterių tada nebuvo, taigi viską teko tapyti ir piešti gyvai, rankomis. Visus fonus ir dekoracijas kūriau akvarele ir guašu. Naudojau lesiravimo bei „šlapios“ akvarelės technikas, detales paryškinti padėdavo guašas ir tempera, akvareliniai pieštukai.  Pvz.: turėjau sukurti ankstaus ryto, dienos ar saulėlydžio įspūdį, rasti tinkamą vakaro rūke skendinčių pievų spalvinį koloritą.  Šiuos fonus liejau akvarele ant drėgno popieriaus. Beveik visi tolimesni objektai – medžiai, kalnai dekoracijose vos menami, taip pat atlikti minkštais akvareliniais potėpiais. Ne viskas pavykdavo iš karto, ne vieną „saulėlydį“ teko pertapyti. Pakanka vieno netikslaus rankos virptelėjimo, šiek tiek ne to spalvos niuanso ir viskas per niek, darbas keliauja į šiukšlyną. Dirbome ir mokėmės, ieškojome ir eksperimentavome. Kompiuterinių efektų  nebuvo, teko  galvą pasukti bei griebtis visokių gudrybių norint išgauti įdomią fono tekstūrą.  Ant ką tik nulietos ir dar drėgnos akvarelės ir stambios druskos teko paberti, šukomis ir šepetėliu purškimo efektą imituoti... 

Jūratė: Filmas „Kadaise Lietuvoje“ išsiskiria savo grakštumu ir stilistiniu vientisumu. Stilistikoje kuriamas romantizuotas poetiškas Lietuvos įvaizdis. Ypač graži, klasikine jau tapusi scena, kur vaidilutės prie ąžuolo kūrena šventą ugnį, kurią suanimavo Zenonas Tarakevičius.  Po daugelio metų, minint Zenono Šteinio mirimo metines teko vėl iš naujo pažiūrėti filmą Martyno Mažvydo bibliotekoje. Lietuvos kinematografininkų sąjunga paminėjo Zenoną Šteinį, surengdama jo karikatūrų parodą. Šio vakaro metu buvo parodyta režisieriaus darbų retrospektyva. Tarp kitų jo filmų galėjome iš naujo pamatyti ir filmą „Kadaise Lietuvoje“.

Diana: Režisieriaus ir karikatūristo Z. Šteinio paminėjimo vakaras Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo šiltas ir daug prisiminimų sukeliantis renginys. Ypatingai jis vertingas jaunajai animatorių kartai, nes apie senąsias animacijos technologijas, meninius ieškojimus, eksperimentinių technologijų taikymą informacijos trūksta. O žiūrint režisieriaus Z. Šteinio filmus, viską galima pamatyti gyvai: pajusti ranka pieštos linijos pulsavimą (kiekvienas personažas buvo štrichuojamas spalvotais pieštukais),  akvarelės ir temperos technika atliktų dekoracijų subtilumą.

Jūratė: Koks įspūdis Jums po šios filmo peržiūros? Ką prisiminėte? Kokie prisiminimai užplūdo?

Diana: Po ilgo laiko pamatyti filmą, prie kurio atsiradimo prisidėjai ir pati, visada jautru, daug prisiminimų atminty atgyja… Džiugu, kad šį filmą galima pažiūrėti ir šiandien. Tik gaila, kad laikas negailestingas to meto laikmenoms. Filmuojama tuomet buvo kino juosta, kuri gana greit susibraižo, blunka spalvos, net atspalviai kinta, prarandama vizualinė kūrinio vertė. Tikiuosi, kad  šis filmas, kaip ir daugelis kitų, bus perkeltas į šiuolaikines laikmenas, atlikta spalvų korekcija. Tai jau lietuviškos animacijos istorija, kurią vertėtų išsaugoti ateinančioms kartoms.

Jūratė: Kokia patirtis ir kokie patyrimai laukė darbuose prie kitų filmų?

Diana: Kitas, įsimintinas ir daug profesinės patirties suteikęs filmas, tai „Odisėjo nuotykiai“ (1998 m. rež. V. Aškinis), sukurtas „Vilanimos“ animacinių filmų studijoje. Lietuvos Kino Studijoje kūriau filmo „Kadaise Lietuvoje“ aplinkas ir dekoracijas, o dirbdama prie filmo „Odisėjo nuotykiai“ susipažinau ir su personažų dizaino kūrimo specifika. Dirbau filmo dailininkės statytojos asistente. Pradėjusi dirbti net neįsivaizdavau, kaip sudėtinga sukurti filmo personažą, kiek tam reikia žinių. Nepakako vien anatomiją gerai išmanyti, išmokau perteikti ir veikėjo charakterį, nuotaiką bei sukurti istorinį laikmetį atitinkančius kostiumus, supratau kokia svarbi net mažiausia detalė. Labai pravertė Dailės akademijoje įgytos akademinio piešimo, psichologijos ir dailės istorijos žinios. Už įgytas žinias ir patirtį esu dėkinga kolegei Jolantai Šiugždaitei, pagrindinei pilnametražio animacinio filmo „Odisėjo nuotykiai“ dailininkei statytojai.

Kitas svarbus mano darbo animacijoje etapas – animatorių kursai. Įgytų profesinių žinių dėka išmokau valdyti personažų judesius, „suteikti jiems gyvybę“. Tai buvo dar vienas laiptelis senos svajonės link... Baigusi animatorių kursus dirbau dailininke animatore kituose „Vilanimos“ filmų studijoje tuo metu kurtuose animaciniuose filmuose ir serialuose: „Senasis Tomas“ („Old Tom“, 2004 m.), „Ugnies vaikai“ (2004 m.) ,„Zuleinas“ ( „Zoolane“, 2000 m.). Taip pat kūriau animacines scenas filme „Nekalbusis Banis“ („Untalkative Bunny“, 2000 m.)   „Vosintos“ studijoje.

Jūratė: Papasakokite apie paskutiniuosius kūrybinius darbus?

Diana: Šiais metais pasirodė režisieriaus I. Bereznicko naujausias filmas „Ne ožkoje laimė“, kurio animacija buvo piešiama ant popieriaus, o tolimesnis piešinių apdorojimas vyko kompiuteriuose. Man šiame filme teko dirbti ne tik dailininke animatore, bet ir stiliaus dailininke. Tai didelis iššūkis, nes kiekvienas animatorius, kiekvienas dailininkas atlikėjas tuos pačius personažus nupiešia skirtingai. Teko peržiūrėti visas animacines scenas, pataisyti arba naujai nupiešti tuos personažus, kurie neatitiko šio filmo personažų modelių: neišlaikytos kūno proporcijos, nepanašūs veidai, filmo stiliaus neatitinkanti kontūro linija. I. Bereznicko filme “Ne ožkoje laimė” kiekvieno personažo piešiniui ir kontūro linijai buvo skiriamas ypatingas dėmesys, buvo labai svarbu išsaugoti autoriaus unikalų piešimo stilių. Personažų piešiniai išraiškingi, štrichuoti, taškuoti, suveltais plaukais. Kontūro linija gyva,  kai kur plona, o kai kur specialiai pastorinta, užjuodinta. Visus piešinius atlikau geliniu rašikliu.  Filme „Ne ožkoje laimė“ (rež. I. Bereznickas) išlaikyti vientisą filmo stilistiką buvo išties nelengva, bet kūrybiška ir įdomi užduotis.

Jūratė: Ką šiuo metu kuriate?

Diana: Šiuo metu „Vilanimos“ filmų studijoje vyksta paruošiamasis darbas animaciniam filmui pagal V. Žilinskaitės knygą vaikams „Kelionė į Tandadriką“. Kaip filmo personažų dizainerė kuriu šio animacinio filmo  personažus. Tai seni, visų pamiršti ir išmesti žaislai. Visi filmo personažai: Šuniukas Kutas, Pingvinas Tvinas, Lėlė, Kiškis Kadrilis, Varlė Legarija, Astronautas ir kiti - tai saviti pasauliai su skirtingais charakteriais, likimo istorijomis, paslaptimis ir svajonėmis...

Jūratė: Personažai –  juos pirmiausia pamato ir pamilsta žiūrovai. Kaip gimsta personažai? Jų apranga, proporcijos, pozos, veido išraiškos?

Diana:Visa tai turi atsispindėti personaže. Jei tai Šuniukas Kutas, nepakanka jį vien nupiešti, žiūrovui turi būti aišku, kad tai senas žaislas. Veikėjo charakteris, būdo savybės taip pat turi atsispindėti. Tam  naudoju įvairias meninės raiškos priemones: keičiu kūno proporcijas ir formas (didelė galva, stilizuotos galūnės),  ieškau būdingų kiekvienam personažui detalių ir spalvinio sprendimo. Pavyzdžiui nulėpusios ilgos ausys atspindi geranorišką ir naivų Šuniuko Kuto būdą.  Piešdama ieškau charakteringų detalių: kai kur reikalingi grubūs siūlų dygsniai, vietoje mažytės nosies piešiu didelę pupą, o ten, kur turi būti uodega, tėra tik kutas iš siūlų. Naudodama tokias simbolines detales parodau, kad žaislas senas. Bandau piešdama išgauti personažo  medžiagiškumą, kietai kimšto žaislo formą. Šio personažų dizainerio kūrybinio darbo etapo žiūrovas paprastai nemato. Kas dieną nupiešiu net keletą skirtingų personažo variantų, tam reikia nemažai laiko. Kūrybinė grupė nueina ilgą ieškojimų kelią, susiduria su įvairias sunkumais... Matomas tik galutinis rezultatas: sklandus, intriguojantis ir pagrindinę kūrinio idėją išryškinantis istorijos pasakojimas – filmo scenarijus,   „gyvai“ bendraujantys personažai, kurie žiūrovui pasakoja filmo istoriją, perteikia pagrindinę kūrinio mintį. Žiūrovas žavisi filmo dekoracijomis, kuriose vyksta veiksmas. Jų dėka kuriama epizodo nuotaika. Sugalvoti kaip sukurti stilistiškai vientisą ir patrauklų žiūrovui animacinį filmą – pagrindinė kūrybinės grupės užduotis ruošiant filmą gamybai. Tai itin atsakingas ir daug laiko trunkantis, bet labai įdomus procesas. 

Jūratė: Papasakokite apie animacijos dailininko – stilisto darbą...

Diana:Animacinio filmo kūrimas – kolektyvinis darbas. Pagrindinė kūrybinė grupė, susidedanti iš režisieriaus, dailininko – statytojo ir personažų dailininko, kuria filmo dizaino konceptą. Eskizuoja, ieško tiek personažų, tiek aplinkų (dekoracijų) vizualinių raiškos formų, geriausiai atspindinčių filmo idėją, nuotaiką bei personažų charakterius. Taip bendrų pastangų dėka, gimsta animacinio filmo stilius, kurį būtina išlaikyti viso gamybinio proceso eigoje. Tai ir yra pagrindinis stiliaus dailininko uždavinys. Animatorių tarpe sklando toks pajuokavimas: „Kas yra geras dailininkas? Geras dailininkas yra tas, kuris piešia ne taip kaip nori, o kaip reikia...". Taigi animacijoje dirbantis dailininkas - stilistas pirmiausia turi būti visapusiškai lankstus, greit įvaldyti skirtingus piešimo stilius, perprasti personažų konstrukciją, proporcijas, charakterius, judesių ypatumus. Taip pat labai svarbu išgirsti ir gebėti vizualizuoti skirtingus kiekvieno režisieriaus užmanymus, dirbti su dailininkų atlikėjų grupe. Visas šias savybes įgijau tikrai ne iš karto. Patirtis ir įgūdžiai atėjo palaipsniui, daug metų dirbant animacijoje skirtingose pareigose: dekoracijų dailininke, dailininke statytoja, animatore, prapiešimo meistre, stiliaus dailininke, personažų dizainere.

Jūratė: Bet juk neužtenka nupiešti filmo eskizus, juk filmas, lyg korys susideda iš daugybės atskirų scenų, kurias piešia skirtingi animatoriai. Kaip pavyksta išlaikyti bendrą filmo stilių?

Diana: Paprastai manoma, kad dabar kuriant animacinį filmą viską daro kompiuteriai. Deja, jie tik pagalbininkai. Kol piešiniai nuskenuojami ir patenka į kompiuterį tolimesniam darbui, prie jų pluša ir dailininkų animatorių, ir dailininkų atlikėjų būrys. Dailininkas animatorius kuria vaidybines scenas, personažų judesius bei emocines išraiškas. Bet pats piešinys nebūna tikslus, labiau primena grubų eskizą. Dažnai neišlaikomos net personažų kūno proporcijos, veido panašumas, trūksta detalių. Mano, kaip stiliaus dailininko uždavinys – nupiešti konkretų personažą su jam būdingomis kūno proporcijomis ir aprangos detalėmis, tuo pačiu išlaikant animatoriaus sukurtą judesį ir išraišką. Dailininkams atlikėjams taip pat reikia paaiškinti ir parodyti kaip teisingai nupiešti personažus, patikrinti ir pataisyti ne tik stiliaus, bet ir technines klaidas. Tai daug profesinių žinių ir įgūdžių reikalaujantis  darbas. Viename animaciniame filme personažus tenka piešti pieštuku vientisa lygia linija, kitame kontūrui naudojamas gelinis rašiklis. Kuriant filmą dirba ne vienas dailininkas, jų piešimo įgūdžiai ir stiliai skirtingi. Taigi animacinių filmų stiliaus dailininkas privalo ne tik pats profesionaliai piešti, gebėti jį atlikti skirtingomis technikomis, bet patikrinti kiekvieną piešinį, kiekvieną animacinę sceną. Jūs labai gražiai ir taikliai palyginote filmą su koriu. Jei kiekviena korio akutė bus teisinga, tai ir visas korys bus dailus. Taip ir animaciniame filme, jei visi kadrai geri, atlikti laikantis stiliaus ir techninių reikalavimų, tai visas filmas  kokybiškas, bendra filmo stilistika bus išlaikyta.

Jūratė: Ačiū už pokalbį. Sėkmės.