Straipsnis

Animacinio filmo dailininko darbo savitumai. Pokalbis su animatore Jurgita Vaidilaite

  • LKS inf.
  • 2017 11 21

Jūratė Leikaitė kalbina animacinių filmų dailininkę, animatorę Jurgitą Vaidilaitę 

                                     

Jūratė: Jurgita, tu atėjai į animacijos pasaulį po studijų Vilniaus dailės akademijoje. Ką studijavai? Kodėl širdį patraukė animacija?

Jurgita:  Vilniaus dailės akademija, kurioje įgijau scenografės specialybę. Studijos Dailės akademijoje  yra  svarbus etapas mano  kelyje į animaciją. Tačiau, manau, kad šio kelio pradžia yra vaikystėje, kurioje gimė mano meilė animaciniams filmukams. Ši meilė būdinga absoliučiai daugumai vaikų. Tačiau laikui bėgant atsiranda ir kiti pomėgiai, kurie paauglius ir jaunuolius nuveda kitais keliais, nors stebuklų ir liaudies išminties kupinas animacinių filmų pasaulis daug kam išlieka patrauklus visą gyvenimą. Kaip ir didžiuma vaikų mėgau piešti, o mokymasis M.K. Čiurlionio meno mokykloje, kur gavau tapybos diplomą, man suteikė galimybę kitaip pažiūrėti ir į mus supantį pasaulį, meną, filmą, dailę, geriau matyti ne tik  tai, kas gražu, meniška. Studijos paskatino gilintis į tai, kaip kurti ne tik meną, bet ir gilintis į su juo susijusį amatą. Tokia nuostata, puoselėta M.K. Čiurlionio meno mokykloje, Dailės akademijoje suteikė pasitikėjimo savimi ir drąsos ieškant piešime, tapyboje, scenografijoje saviraiškos galimybių, tarsi sulydė vaikystės pasakų ir svajonių pasaulį su mano kūrybinei dvasiai būdingos realybės ir fantazijos dermės paieškomis, emocionalumu, žaismingumu. Vaikystės svajonių ir burtų pasaulis tapo mano profesijos savastimi ir tapo didžiuliu paskata dalyvauti animacinių filmų kūrime.

Jūratė: O kokie buvo tavo pirmieji kaip animatorės žingsniai? Tu pradėjai dirbti „Vilanimos“  filmų studijoje, kur buvo kuriami Lietuvos ir užsienio kompanijų animaciniai serialai ir dideli  projektai, filmai.

Jurgita: Pirmieji mano žingsniai animacijoje buvo „Vilanimos“ filmų studijoje. Dalyvavau kuriant bendrą lietuvių ir anglų pilnametražį animacinį  filmą pagal Homero epinę poemą „Odisėjo kelionės“, režisuojamą Valento Aškinio. Tai išties grandiozinis, sudėtingas ir spalvingas darbas, kurį Lietuvos žiūrovai galėjo pamatyti per  LNK televiziją, yra išleistas DVD diskas su šiuo filmu. „Odisėjo kelionės“  yra vienas iš paskutiniųjų mūsų šalyje sukurtų filmų, atliktų celiulioidine technika. Kompiuteris jame buvo naudojamas tik retsykiais.  „Odisėjo kelionės“  sutelkė daug darbuotojų: animatorių, fazuotojų, prapiešimo meistrų, spalvintojų, kontūruotojų plunksnele ant celiulioido plėvelės, kelis operatorius – iš viso apie 150 žmonių. Vien tik  dekoracijų sukurta arti 1000. Dirbant reikėjo didelio kruopštumo, nes celiulioidinė technika filmuojama keliais sluoksniais.

Jūratė: Kokios buvo tavo pirmosios filmų animacinės scenos?

Jurgita: Pirmoji man tekusi filmavimo scena – nupiešti lipančius laiptais sargybinius filme „Odisėjo kelionės“. Čia pravertė Vilniaus dailės akademijoje įgytos anatominio piešimo žinios. Juk reikėjo, kad sargybiniai judėtų įtikinamai ir artėtų link žiūrovo, t.y. palaipsniui didėtų. Tai tik vienas iš šio pilnametražio animacinio filmo epizodų. Animacijos kūrimas reikalauja nemažai specifinių žinių ir įgūdžių.  Todėl esu dėkinga režisieriui Valentui Aškiniui už suteiktą galimybę pasitobulinti animacinių filmų kūrimo kursuose Danijoje, Ebeltofto mieste, kuriems vadovavo plačiai žinomas Robertsas Viljamsas, taip pat dalijosi patirtimi jo kūrybinės grupės dalyviai. Įgytos profesinės žinios padėjo kurti kitus  animacinius filmus – jūsų režisuotą „Braškės ant eglės“, taip pat darbuojantis serialuose: „Zoolane“, „Ethelbert“, „Zipi“ ir Zinia“, Old Tom“, „Talis“, „Pigeon Boy“, ,,Ugnies vaikai“ ir kt.

Jūratė: Aš prisimenu, kaip tu piešei mano režisuojamame animaciniame filme„Braškės ant eglės“ robotukus. Pavyko sukurti keistokus, nuotaikingus personažus. Vaikai iki šiol džiaugiasi šiuo filmu. Ar prisimeni tuos laikus? Atrodo, jog tai buvo 1996 metai?

Jurgita: Taip. Prisimenu. „Braškės ant eglės“ – tai linksma istorija apie mažą mergaitę, kuri prieš Kalėdas patiria stebuklingų nuotykių ir prirenka pilną pintinę pasakiškų braškių. Septynių minučių trukmės, klasikinė rankomis piešta animacija. Visi fonai tapyti akrilu pačios autorės, t.y. jūsų, ir tik rankomis, be jokių kompiuterinių pataisymų. Buvo naudojami faktūriniai intarpai kuriant debesis, aveles, taip pat spalvotas kontūras. Tik vaiduoklių sukūrimui naudotus karpinius įkomponavo Vytautas Jokubonis. Man buvo pavesta sukurti šokančius robotukus. Atrodo, pavyko. Jaudinausi, ar pavyks, nes tai buvo vieni pirmųjų  mano sukurtų personažų. Džiugu prisiminti, kad „Braškės ant eglės“ susilaukė sėkmės ne tik lietuviškų filmų festivalyje „Kino pavasaris“, bet ir Čikagos miesto Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, ten pat buvo surengta ir šio filmuko personažų piešinių paroda. Vėliau šis filmas, kartu su kitais lietuviškais filmais, buvo   įrašytas ir išleistas DVD formatu rinkinyje „Mažosios pasakėlės“.

Jūratė: Po kelerių metų patirties galime pasidžiaugti savo kūryba, bet dažnai animatorius yra „už kadro“. Tu esi tapytoja, surengusi daug personalinių parodų. Lietuvoje nedaug yra menininkų, kurie save atskleidžia tokiomis skirtingomis priemonėmis: tapyba ir animacija... Matyt, tapyba tau suteikia galimybę kurti kiek kitaip, nei animacija...čia svarbu ne judesys, o spalva, potėpiai. Kaip tai pavyksta?

Jurgita: Kai dirbi prie filmo, esi tarsi įspraustas į labai specifinius rėmus. Pirmiausia turi įsiklausyti į režisieriaus mintis, išgryninti jas ir vizualizuoti, sukurti filmo stilistiką. Kuriant filmo aplinką renki informaciją, generuoji mintis, apmąstai kompoziciją, darai pirmuosius bandymus – eskizuoji, tapai, tobulini vaizdo  raišką, kol tarsi atsiveria vartai ir pasipila srautas vaizdinių, neretai kur kas jų daugiau negu reikia konkrečiai užduočiai. Tuomet pajunti tai, ką mes, tikriausiai, galime pavadinti pertekliniu įkvėpimu. Nesinori, kad tas kūrybinio pakilimo ir energijos perteklius dingtų ar pasiklystų minčių erdvėje, todėl imu drobę ir teptuku fiksuoju tai, kas tinka ne tik „įrėminto“, bet ir laisvo polėkio, intuityviai tapybai. Taip išeidama „už kadro“ iš angažuotos animatorės tampu laisva tapytoja. Būna ir atvirkštinių variantų, pavyzdžiui, kai drobėse išrutuliuotose plastinėse idėjose, spalvų potėpių dermėje randi grynuolių, kurie puikiausiai tinka ir praturtina animacinius ieškojimus. Iš tiesų visa tai vientisas kūrybinis procesas, kurį galima būtų pavadinti spalvų, potėpių ilgesiu, nes juk spalva yra tapybos siela.

Jūratė: Visada galvoju, kaip svarbu rasti filmo režisieriui ir dailininkui bendrą požiūrį į kuriamą filmą. Dailininkui juk, reikia suprasti režisieriaus idėją, o tada ją išgryninti piešiniais, kompozicijomis ir spalvomis. Jurgita, tu esi režisieriui Valentui Aškiniui sukūrusi daugelio animacinių filmų stilių. Dirbai prie tokių projektų kaip: „Sidabrinis mėnulio šuo“, „Laikrodukas ir dėdė Miegas“, „Skersgatvio pasaka“, „Aukso žirgas“, „Lethe“...

Jurgita: Manau, būtų idealu, jeigu dailininkas ir režisierius sugebėtų žvelgti ne tik viena kryptimi, bet ir pajustų bendrą dvasinį vaizdinį, kurį beliktų dailininkui tik vizualizuoti. Tačiau žmonės, juolab menininkai, tą pačią idėją vaizduotėje suvokia skirtingai. Iš savo darbo praktikos galiu pasakyti, kad išklausius režisieriaus idėją, jos realizavimo esminius momentus filmo stilistika mintyse dažnai būna tarsi rūke ir tik retkarčiais sutviska vos ne kaip išbaigtas kūrinys savo linijomis,  formomis, spalvomis. Tačiau puikiai suprantu,  kad  tai tik mano „užsikabinimas“, pirminė versija. Režisieriaus idėjos išgryninimas, jos vizualizacija, o taip pat ir piešinių stilistika, personažų charakteriai, mano įsitikinimu, tai kolektyvinis darbas, kūrybinė alchemija ar orkestras, kur pirmuoju smuiku groja režisierius. Tarkime, režisierius Valentas Aškinis kupinas idėjų,  jautrus ir tolerantiškas. Pokalbiai su juo visada gana dalykiški, o kartu nestokojantys ir šmaikštumo, padedantys įsijausti į kiekvieno personažo „gyvenimą“, charakterį, vaidmens ypatumus. Visada vertinu ir kolegų pastabas, jų mintis apie piešinio subtilybes. Visa tai akumuliuoju savyje, atrenku, kas iš tikrųjų man atrodo reikalinga, patrauklu.

Jūratė: Žinoma, gali iškilti kausimas, ar dėl to nenukenčia dailininko autentiškumas?

Jurgita: Manau, kad ne, animacinio filmo dailininko svarbiausia autentiškumo ir kūrybiškumo žymė yra savito stiliaus sukūrimas, sugebėjimas kiekvieno personažo vaidmenį padaryti unikaliu, savito judesio, suteikti tik jam būdingus išvaizdos bruožus. Panašių individualumo nuostatų laikausi ir kurdama filmo veikėjų aplinką, scenovaizdį. Dailininko sėkmę apsprendžia sugebėjimas vaizdu maksimaliai atspindėti filmo idėją, nepamirštant, kokiai auditorijai ji skirta. Pavyzdžiui, filme „Sidabrinis mėnulio šuo“, sukurtame 2004 metais idėjai išgryninti pasirinkau kontrasto principą - priešpastatant varganą šunelio gyvenimą tikrovėje ir jo šviesių sidabrinių svajonių apie mėnulyje gyvenantį draugą, t.y. jo antrininką. Kampuota stilistika, pilkai rudi atspindžiai, virpantis štrichas,  skirti niūriai realybei, kontrastuoja spindinčiam, vanilinių spalvų svajonių pasauliui. Tuo pačiu principu kūriau filmus „Laikrodukas ir dėdė Miegas“, kituose darbuose. Kontrastas – daugelio dailininkų pamėgta raiškos priemonė, turinti begalę konkrečių  vaizdo sprendimų.

Jūratė: kūrybinis projektas animaciniam filmui „Lethe“ yra labai įdomus. Pagrindinis dailininkas Artūras Šlipavičius. Pagal jo paveikslus kūrėte filmo kadrus. Kokiu principu kūrėte kompozicijas?

Jurgita:  „Lethe“ filme pasirinkta eksperimentinė animacija, kur personažai jų aplinka tampa tam tikrais simboliais, apimančiais ne tik gyvenimo, bet ir pomirtinę erdvę, kelia filosofinius klausimus. Tai žiūrovams „įkandama“. Juk filosofija prasideda nuo suvokimo – „Aš esu“.

Jūratė: gaila, kad ne visiems režisieriaus sumanymams lemta tapti animaciniais filmais. Daug darbo tenka įdėti kuriant pačius projektus, ruošiant juos pristatymui užsienio partneriams. Juk animacinio filmo projektai yra sudėtingi, reikia kurti ne tik scenarijus, bet nupiešti personažus, dekoracijų stilių ir apspręsti technologines filmo gamybos priemones. Vienas gražiausių paruoštų projektų yra „Skersgatvio pasaka“. Papasakok apie jį trumpai.

Jurgita: Kuriant animaciją tenka pagalvoti ne tik apie mažuosius. „Skersgatvio pasaka“  sukurta Juditos Vaičiūnaitės pjesės motyvais  – tikras šeimos filmas. Šio filmo režisierius Zenonas Tarkevičius yra pieštinės animacijos pradininkas Lietuvoje. Filmas pieštinis, sukurtas remiantis tiek tradicinėmis, tiek ir šiuolaikinės grafikos tendencijomis. Vaizdo įtaigumo siekta paslaptingais personažais ir aplinka, perteikiama Vilniaus senamiesčio dvasia, senųjų dirbtuvėlių atmosfera. Tai pasakojimas apie mergaitę Stiklę, įkalintą stebuklingajame veidrodyje, iš kurio gali išvaduoti tik tyros sielos berniukas. Istorija kupina nuotykių, paslapčių, įdomi ir optimistinė. Filme kalbama apie tikrąsias žmogiškumo šaknis – meilę, kuklumą, tarpusavio supratimą, užuojautą ir pagalbą. Kai kam gali pasirodyti, kad tai tik graži pasaka, o giliau mąstantis žiūrovas pajus sąsajas su lietuvių liaudies išminties ir dorovės vertybėmis.

Jūratė: Kalbame apie lietuviškus filmus. Filmuose „Senelės pasaka“ , „Ledo tiltai“ kūrei daug animacinių scenų. Ant tavo darbo stalo atgijo gobšuolė Žiema, padūkęs vėjas,vaikučiai, šunys ir kiti filmų personažai. Pieši greitai, drąsiai, energingai. Kaip tau tai pavyksta?

Jurgita: „Senelės pasaka“ ir „Ledo tiltai“  – filmai iš dabar kuriamo ciklo „Lietuvių poetai animacijoje“ režisuoti Jūratės Leikaitės ir Valento Aškinio. Vienas jų – Salomėjos Nėries poemos „Senelės pasaka“ ekranizacija. Šis, kaip ir kiti jos eilėraščiai, mane burte užburdavo dar vaikystėje, juos skaičiau ir savo vaikams. Todėl nudžiugau, kuomet jūs pasiūlėte padirbėti prie šio projekto. Ir ne tik todėl, kad ši tema man pasirodė miela ir įdomi, bet ir dėl būsimo bendradarbiavimo. Mane visad žavėjo jūsų mokėjimas originaliai ir įdomiai papasakoti siužetą, sugebėjimai eksperimentuoti ir improvizuoti. Jau darbo procese jūsų akrilu sukurti jaukūs, šilti aplinkos fonai, nuteikė mane aktyviai kūrybai, tiesiog įpareigojo tinkamai įsikomponuoti į kūrybinį procesą. Kitas paminėtas filmas „Ledo tiltai“, sukurtas pagal Justino Marcinkevičiaus eilėraštį vaikams „Važiavo žiema ledo tiltu“. Gera buvo prisidėti kuriant ir šį  filmą. Manau kad filmas bus smagus, nuotaikingas. O kartu tai pamokanti istorija apie godumą ir kuo tai baigiasi.

Jūratė: gana daug teko dirbti su režisieriumi Ilja Bereznicku. Kas tau paliko geriausius įspūdžius?

Jurgita: Nuostabu buvo darbuotis Iljos Bereznicko režisuotame filme „Ne ožkoje laimė“. Tai pamokantis pasakojimas apie siuvėją ir didžiulę jo šeimą, trykštantis sąmoju ir liaudiška išmintimi, o kartu linksmas ir ironiškas. Filme akcentuojamas pozityvus požiūris į gyvenimą,  susiklosčius bet kokioms  aplinkybėms nereikia nuleisti rankų, o įveikti nesėkmes žengiant per gyvenimą su šypsena. Patrauklūs personažai ir aplinkos fonai, kurti paties Iljos Bereznicko, o mums dailininkams animatoriams beliko tik įsijausti į personažus ir „smagiai pašėlti“, atskleisti jų charakterius, sukurti dinamišką ir žaismingą kino juostą.

Jūratė: Vienas didžiausių Lietuvoje sukurtų bendros gamybos animacinių projektų – pilnametražis animacinis filmas „Aukso žirgas“. Ar buvo įdomu dirbti šiame filme?

Jurgita:  Filme„Odisėjo nuotykiai“ teko kurti su anglais. Dirbti su latviais teko kuriant filmą „Aukso žirgas“. Šio filmo scenarijaus pagrindas – Latvijos literatūros klasiko Janio Rainio pjesė. Šis J.Rainio kūrinys apie dieviškųjų dvasių išsivadavimą iš vergovės animacijos projekte papildytas nuorodomis į baltų mitologiją bei senąsias pasakas. Filmas pasakoja apie gėrio ir blogio kovą „vienoje tolimoje karalystėje“. Jos karalaitė Saulė savo kraštui neša džiaugsmą ir šviesą, tačiau iš žmonių ašarų ir skausmo jėgų besisemianti Juodoji Motė įkalina ją ledo karste ir užkeldina ant aukšto ledinio kalno. Karalaitę vaduoti imasi įvairių užmačių turintys jaunikaičiai, tačiau tikslą gali pasiekti tik visiškai nesavanaudiškas ir tyras žmogus – trečias brolis Aušvydas...Kaip ir dera pasakoje nugali gėris.

Jūratė: Ką ir kaip teko piešti šiame filme? Papasakokite apie nuostabios princesės animaciją? Ar teko kuriant personažo judesį žiūrėti į save veidrodyje, ieškant personažo pozų?

Jurgita: Man filme „Aukso žirgas“ teko piešti princesės personažą. Kuriant princesės charakterį, panašiai kaip aktoriui, reikėjo įsijausti į jos vaidmenį. Tai, be abejo, turi būti jauna, graži, laiminga, apie savo svajones dainuojanti mergelė. Ant kiekvieno animatoriaus stalo stovintis veidrodis yra svarbus darbo ir kūrybos pagalbininkas. Tenka nuolatos žvilgčioti į veido išraiškos pasikeitimus, stebėti kaip dirba veido raumenys žmogui dainuojant, kalbant, kaip pasikeičia veidas nustebus ar išsigandus. Princesės šokį, kuomet matosi visa figūra, taipogi kūriau prieš veidrodį, įsižiūrėdama į kūno judesius. Kartais net fotografuodavau save, sustingdama kokioje nors pozoje. Sukūrus princesės šokio choreografiją, teko ilgai perrašinėti scenos ekspografą, tai sulėtinant, tai pagreitinant judesį, išimant ar įdedant naują komponuotę. Viskas turi būti sinchronizuota su scenos garsu, juk princesė šoka ir dainuoja skambant muzikai. Taigi turi „pataikyti“ į ritmą. Tiesa, ne visada būnu „pririšta“ prie veidrodžio. Atsitinka, kad kuriant personažo judesį, visai nesunkiai pavyksta pamatyti jį savo vaizduotėje bei pamatyti kaip jis juda, o kartais ir pats ima diktuoti savo veiksmus. Personažui atgijus, pagauna įkvėpimas, tik spėk piešti ir darosi neramu tik todėl, kad gali prikurti per daug – visai ne tai, ko tikisi režisierius

Jūratė: Ačiū už pokalbį, linkiu sėkmės kūryboje. Iki naujų susitikimų...