Filmą apie Eduardą Balsį pažymėjo kompozitoriaus mokinių mirtys

  • 2021 11 22

Kino dokumentininko, fotografo, Lietuvos kino metraštininko Algirdo Tarvydo filmas „Kurti, kad gyventum“ perkelia žiūrovus į 1975 metus, vieną rimties ir ramybės salą plačiame kompozitoriaus Eduardo Balsio kūrybos vandenyne. Filmą neseniai rodė LRT, o prieš kelias dienas įvertino Algirdo kolegos kinematografininkai. 

Trys dienos Kompozitorių miestelyje

Režisierius A. Tarvydas LRT.lt pasakoja, kad sumanymas kurti filmą kilo 2019-uosius paskelbus E. Balsio metais. Prisiminė, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) yra saugomas 1975 metais jo nufilmuotas interviu su kompozitoriumi. Nenaudojamas, šiandienine technika nepažiūrimas. Todėl nusprendė juostą suskaitmeninti, senuosius vaizdus papildyti kompozitoriaus kūrinių įrašais, artimųjų ir mokinių prisiminimais.

E. Balsį (1919–1984) tris dienas filmavęs jo namuose Žvėryne, Kompozitorių miestelyje. Šeimininkas pasakojo apie savo jaunystę, kelią į muziką. Tada A. Tarvydas filmavo gana triukšminga kino kamera „Era“. „Visada filmuojant įvyksta kas nors nenumatyta“, – juokiasi patyręs kino meistras.

Garso operatorius Petras Misiūnas pasiūlė mikrofoną pakabinti ant „meškerės“ ir laikyti palubėje virš pokalbio dalyvių. Tai buvo klaida. Ir kalbančiojo balsas, ir kameros burzgesys kyla į viršų, atsimuša į lubas, todėl kino kronikos kūrėjai nustėro išgirdę, kokia prasta pavyko įrašo kokybė. „Dabar montuodami filmą vargome, kol naujausia technika pašalinome triukšmą“, – atskleidžia A. Tarvydas.

Būtinai, būtinai į Palangą

E. Balsys nemažai laiko skyrė pasakojimui apie kūrybos kelią. Po filmavimo A. Tarvydas sako pajutęs, kad to nepakaks. Todėl susėdo pasikalbėti antrą kartą, klausinėjo, kokios mintys, kokie svarstymai kompozitorių lydėjo rašant legendinį baletą „Eglė žalčių karalienė“, kitus kūrinius.

Galiausiai pasiūlė kompozitoriui važiuoti prie jūros ir filmuoti ten. „Būtinai, būtinai! – entuziastingai pritarė menininkas: – Ten mano gimtinė, būtinai reikia ten nuvažiuoti.“

Režisierius kreipėsi į Lietuvos kino studiją, išsirūpino filmavimui dar vieną juostą. „Turėdamas 300 papildomų metrų, kartu su E. Balsiu išvažiavau į Palangą, ten praleidau 5 dienas“, – prisimena A. Tarvydas.

E. Balsys visada domėjosi naujausia technika, tad ir kelionėje, taip pat filmuojant pajūryje klausinėjo filmininko apie vaizdo kamerų galimybėmis. Ketino kelionėms įsigyti „aštuoniukę“ (8 mm juostos kamera, – LRT.lt).

Vilniuje darytuose kadruose galima pajusti, kad kompozitorius kalba truputį susikaustęs, pasakoja apie save, lyg skaitytų tekstą. O Palangoje, anot A. Tarvydo, pastebimai atgijo: „Pamačiau laimingą žmogų. Jam buvo smagu vaikštinėti po gimtąsias, širdžiai artimas vietas.“

A. Tarvydas prisimena, kaip vieną rytą atsikėlęs ėmė svarstyti, kur čia kurorte papusryčiavus. Tačiau kompozitorius jį sustabdė tarpduryje ir pasiūlė geriau išsivirti kiaušinių. „Pusryčiai buvo sotūs, o ir pasikalbėjome iki soties“, – prisimena dokumentininkas.

Už jo nufilmuotą interviu Lietuvos kino studijai anais laikais buvo pervesta 2,5 tūkst. rublių, o pats jis gavo 25 rublius.

Gyvą įamžinę kadrai

Kompozitorius E. Balsys išugdė visą plejadą ryškių ir gana skirtingo braižo muzikos kūrėjų. Tačiau A. Tarvydui pavyko pakalbinti tik tris: Algimantą Bražinską, Juozą Širvinską ir Lauryną Vasarį Lopą.

Buvo suderėjęs nufilmuoti ir Faustą Latėną, ir Vidmantą Bartulį, tačiau šiuos netikėtai pasiglemžė amžinybė. Į ją išėjo ir A. Bražinskas, tačiau dar suspėjo papasakoti apie Mokytoją, nors kur kas ilgiau kalbėjo apie save. Ko gero, tai paskutiniai A. Bražinską gyvą įamžinę kadrai...

O pas Algirdą Martinaitį, gyvenantį Bendorėliuose prie Vilniaus, A. Tarvydui niekaip nepavyko nukakti. Tris kartus buvo susiruošęs, pakeliui skambindavo kompozitoriui telefonu, tačiau kaskart grįždavo namo nieko nepešęs. „Kaltas mano paties žioplumas, – juokdamasis prisipažino filmo autorius. – Kaip Algirdas man aiškino, taip aš jį ir radau.“

Ašaros sūnaus akyse

Filmo kūrėjas pakalbino E. Balsio anūkę menotyrininkę Eglę Juocevičiūtę. „Kai paskambinau jai ir pasakiau, kad turiu filmuotos medžiagos apie senelį, ji susijaudino ir gana kategoriškai pareikalavo tuoj pat ją pristatyti. Tuo metu ji kaip tik rengė E. Balsio parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, norėjo tą medžiagą panaudoti. Teko paaiškinti, kad nebus taip paprasta, mane saistė raštiškas įsipareigojimas LCVA su niekuo medžiaga nesidalyti“, – pasakoja A. Tarvydas.E. Balsio dukra pianistė Dalia Balsytė nufilmuota Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje. Auditorijai ji perteikė, ką jai sakęs šviesaus atminimo kompozitorius Bronius Kutavičius: esą kompozitoriui pakanka vieno vienintelio gero kūrinio ir jis bus atsimenamas. „Oginskį žinome iš „Polonezo“, o E. Balsiui, kad išliktų muzikos istorijoje, būtų užtekę parašyti „Habanerą“.“Vienas jautriausių filmo epizodų, kai kompozitoriaus sūnus Audrius Balsys vardija su tėvu susijusias neteisybes: „Jis nepamatė savo anūkų, nesulaukė Sąjūdžio ir [nepamatė nepriklausomos] Lietuvos. Manau, tai didžiulė neteisybė, nes jis buvo nusipelnęs [tai pamatyti]. Net neabejoju, kurią pusę būtų pasirinkęs ir kaip būtų elgęsis toje situacijoje“, – sakant šiuos žodžius A. Balsio akyse sužibo ašaros...

 

Straipsnis:  https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1542638/filma-apie-eduarda-balsi-pazymejo-kompozitoriaus-mokiniu-mirtys 

Nuotrauka: A. Tarvydo archyvai