LIETUVIŲ KINO KALENDORIUS IN MEMORIAM: JONAS GRICIUS (1928 – 2021)

  • 2021 02 01

 

 Vasario pirmąją užgeso įžymaus mūsų kino operatoriaus Jono Griciaus gyvybė.

„Gimiau aš gražiame mieste, Kaune, 1928 metais...“

Šiais žodžiais Maestro baigė savo prisiminimų knygą „Vingiai“ (VAGA, 2001 m.), kurioje žaismingai vardijami svarbiausi jo gyvenimo įvykiai.

Jam pakanka dviejų-trijų taiklių štrichų, ir kaip gyvi iškyla tarpukario Lietuvos kultūrinio gyvenimo šviesuliai – tėvas Augustinas Gricius, Antanas Vienuolis – Žukauskas ir „tų metų dramos teatro žvaigždės, kurie neretai ateidavo pas Tėvus – Dineika, Pilka, Jurgis Petrauskas ir daugelis kitų“.

„Krikštijo mane namie... kanauninkas Juozas Tumas Vaižgantas (dar ir šiandien turiu autentišką, jo pasirašytą Metriką). Jis man ir antrąjį, jo žodžiais tariant, tautišką vardą – Rimtas – parinko (kanauninkas neapsiriko).

Į Maskvos Kinematografijos institutą J. Gricius įstojo 49-ųjų rudenį, vos grįžęs iš tremties Sibire (vienas jo bendrakursių buvo būsimasis A. Tarkovskio ankstyvų filmų operatorius Vadimas Jusovas).

O po metų buvusio bendramokslio (abu mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje) pėdomis pasekė Vytauto didžiojo metais gimęs smetoninės Lietuvos kapitono sūnus Vytautas Žalakevičius.

Pirmasis J. Griciaus mokytojas Maskvoje buvo Andrejus Moskvinas, legendinis operatorius, į pasaulinę kino istoriją įrašytas kaip Sergejaus Eizenšteino ir Grigorijaus Kozincevo bendradarbis.

1956-aisiais G. Kozincevas drauge su A. Moskvinu Kryme ir Jaltoje pradėjo filmuoti „Don Kichotą“, o J. Gricius buvo svarbiausias operatoriaus pagalbininkas.

Mirus A. Moskvinui J. Gricius užėmė jo vietą ir tapo svarbiausiu G. Kozincevo bendraautoriumi, tobulai įkūnijančiu režisieriaus mąstytojo subrandintas idėjas. Drauge jiedu sukurs dvi W. Shakespeare‘o ekranizacijas – „Hamletą“ (1964) ir „Karalių Lyrą“ (1970), kurias gerai įvertino skeptiškai į svetur sukurtas savo genijaus ekranizacijas žvelgiantys britai.

Sėkmingas buvo J. Griciaus bendradarbiavimas su lietuvių poetinio kino tradicijų tęsėju Arūnu Žebriūnu kuriant filmus „Paskutinė atostogų diena“ 1964) bei „Kelionė į rojų“ (1981) ir kitus.

Vieną paskui kitą J. Gricius nufilmavo ir du skirtingus filmus apie Lietuvos pokarį – V. Žalakevičiaus šedevrą „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) bei Raimondo Vabalo „Laiptus į dangų“ (1966).

Įdomi patirtis ir didelis profesinis išbandymas operatoriaus laukė kartu su amerikiečiais filmuojant Maurice‘o Maeterlincko pjesės „Mėlynoji paukštė“ (1976) ekranizaciją, kurioje reikėjo poetiniais vaizdais paversti poeto simbolisto abstrakcijas.

2014 m. Jonui Griciui buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija UŽ LIETUVOS KINO POETIKOS PAGRINDŲ SUKŪRIMĄ, AUKŠČIAUSIĄ VIZUALINĘ KINO KULTŪRĄ IR UŽ PROFESINĘ SĄŽINĘ.

Režisierius Gytis Lukšas prisimena, kaip filmuojant „Žolės šaknis“ (1988) operatorius J. Gricius, tuomet šventęs savo šešiasdešimtmetį, vienoje scenoje pasiprašė įleidžiamas į kadrą: jis buvo aprengtas XIX a. drabužiais ir tarsi estafetę perėmė knygnešių pargabentas knygas.

Dabar šie kadrai įgyja papildomą vertę, nes operatorius J. Gricius, tarsi didieji pasaulio tapytojai, mėgdavę save pavaizduoti kur nors paveikslo kamputyje, save įrašė į Lietuvos kino istoriją ne tik nufilmuotais vaizdais, bet ir kaip „ryšininkas“ tarp dviejų istorinių epochų.

 Gediminas JANKAUSKAS

 Juozo Matonio nuotrauka