LIETUVIŲ KINO KALENDORIUS: Kovo 16-oji. MARIJONAS GIEDRYS (1933 – 2011), kino režisierius, aktorius, scenaristas.

  • 2021 03 16

Gimė Kaune. 1959 m. baigė Sąjunginį kinematografijos institutą Maskvoje (VGIK) režisieriaus ir pedagogo Sergejus Gerasimovo kurse.  

1959–1992 m. Lietuvos kino studijos režisierius. 1964–1968 m. kūrė dokumentinius filmus. Nuo 1987 m. kūrybinio susivienijimo „LKS“ meno vadovas.

Debiutavo sukūręs novelė „Mums nebereikia“ (pagal J. Baltušį) filmui „Gyvieji didvyriai“, 1960);

1963 dirbo antruoju režisieriumi V. Žalakevičiui kuriant „Vienos dienos kroniką“.

1967-aiaiais suvaidinęs nedidelį Adomo vaidmenį dar viename novelių filme „Suaugusių žmonių žaidimai“  (I. Rudo-Gercovskio režisuotame „Pirmajame žaidime“) įrodė, kad gerai valdo ironiją ir lyrines intonacijas.

Pirmas pilnametražis filmas „Svetimi“ (1962), sukurtas pagal A. Jonyno ir J. Požėros scenarijų "Vyturys – žemės paukštis", buvo dar vienas dramatiškas pasakojimas, kurio konfliktus provokuoja pokario kovų atgarsiai. Atlikęs bausmę už rezistencinę veiklą į kolūkį sugrįžta buvęs stambus ūkininkas, pavadintas buože Vilkišiumi (Bronius Babkauskas). Jis nekenčia naujo kolūkietiško gyvenimo ir jo dukrą Ireną (Gražina Balandytė) užauginusių  kaimiečių, mėgina ją išplėšti iš svetimos aplinkos, tačiau sutinka aršų pasipriešinimą ir finale priverstas išvykti ten, kur niekas nežinotų jo praeities.

Tai vienas nedaugelio lietuvių kine filmų, kuriame Broniui Babkauskui teko pagrindinis vaidmuo ir galimybė kur kas įvairiau bei giliau (negu „Gyvųjų didvyrių“ novelėje „Paskutinis šūvis“) panagrinėti savo personažo charakterį.

Kurdamas „Vyrų vasarą“ (1970 m.) M. Giedrys pabandė svarbią lietuvių kine pokario klasių kovos temą įvilkti į detektyvo rūbą ir pasinaudojo kriminaliniuose filmuose dažnai pasitaikančiu savo žmogaus infiltravimo į priešų gretas metodu. Čia pokario enkavedistai siunčia į mišką nužudyto partizano brolį (juos abu suvaidino Juozas Budraitis). Šio žanro taisyklės reikalauja painios intrigos, dinamiško veiksmo, netikėtų siužeto posūkių, spalvingų personažų, psichologiškai pateisintos poelgių motyvacijos. Malonu konstatuoti, kad pirmas "blynas" neprisvilo. Akis bado tik kai kurie ideologizuoti štampai. Anot Jūratės Visockaitės, rašinių cikle „Restauracija“ revizuojančios sovietinio lietuvių kino paveldą, „filmą dabar „politiškai“ būtų galima nuimti nuo lentynos ir rodyti – na, gal iškirpus sceną su nukankinta pora pirtelėje ir vieno miškinio žodžiais, kad žudė abi pusės“.

Du kartus M. Giedriui teko gelbėti Lietuvos kino studiją nuo anuomet visą lietuvių kino veiklą finansavusios (vadinasi, ir kontroliavusios) Maskvos rūstybės. Pirmą kartą tai buvo „Herkus Mantas“ (1972), kurį realizuoti pradėjo Almantas Grikevičius, o baigė M. Giedrys (jo pavardė ir puošia šio puikaus mūsų istorinio epo titrus).

Antrą kartą panaši „rokiruotė“ buvo reikalinga tam, kad iš filmo „Medaus mėnuo Amerikoje“ (1981, pagal Alberto Laurinčiuko pjesę „Paskutinis prašymas“) titrų dingtų „nesukalbamo“ ir į kompromisus nesileidusio režisieriaus Jono Vaitkaus pavardė. Galiausiai tradicinio titro su režisieriaus pavarde filmo titruose visai neliko, o vietoje jos atsirado du. „Meno vadovas Marijonas Giedrys“ ir „Montažo režisierius Almantas Grikevičius.

M. Giedrys sukūrė tris vaidybinius f. pagal Vytauto Bubnio romanus: Perskeltą dangų (1974); Nesėtų rugių žydėjimą (1978) ir Parodų rūmus (1988, kartu su A. Šiuša).

Kiti nepaminėti M. Giedrio filmai: Žaizdos žemės mūsų (1971); Dulkės saulėje (1977); Amerikoniškoji tragedija (1981, TV, pagal T. Dreiserį); Sūnus paklydėlis (1984, Raimondo Kašausko apysakos „Žaliuojančios kalvos“ motyvais);) Marius (1990, TV, pagal K. Almeno romaną "Šienapjūtė", kartu su J. Pakuliu).

Sukūrė dokumentinių filmų.

2008-aisiais apdovanotas Auksinė gervė, 2010-aisiais - Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

 

Gediminas JANKAUSKAS

 Nuotrauka Juozo Matonio