LIETUVIŲ KINO KALENDORIUS: Kovo 2-oji. VYTAUTAS MIKALAUSKAS (1921 - 2002), kino režisierius, kinotyrininkas.

  • 2021 03 02

Gimė Jaseniaukoje, Seinų valsčiuje.

1942 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją, 1948 m. Kauno dramos teatro studiją.

1956 m. Maskvoje baigė Sąjunginį kinematografijos institutą (VGIK).

Nuo 1957 m. Lietuvos kino studijos režisierius.

Lietuvių kalba įgarsino daugiau kaip 200 vaidybinių ir apie 450 dokumentinių filmų.

Sukūrė du vaidybinius filmus. „Žydrasis horizontas“ (1957) buvo pirmasis pokario Lietuvoje vien mūsų šalies kūrėjų pastangomis sukurtas vaidybinis filmas – nuotaikinga komedija apie vaikus, avantiūristo Tiburcijaus (jį žaismingai suvaidino Eustachijus Aukštikalnis) įkalbėtus vasarą patirti didįjį nuotykį – pabėgti prie jūros.  

Tai buvo pirmas filmas ir Arūnui Žebriūnui, kuris čia dar nerežisavo, o buvo filmo dailininkas, ir pirmas savarankiškas darbas operatoriui Algimantui Mockui, kuris vėliau pasakojo, kad „filmą kūrėme visi“.  

O antrąjį V. Mikalausko filmą „Kalakutai“ (1958 m.) filmavo Jonas Gricius. Ši kaimiška buitinė komedija buvo kuriama pagal jo tėvo dramaturgo Augustino Griciaus scenarijų. Filmas išjuokė tarpukario Lietuvos provincijos gyvenimą. Filmo istorija yra išties anekdotiška. Klebonui Šešplaukiui (akt. Petras Žindulis) sustreikavo skrandis, todėl gydytojas jam patarė dažniau valgyti kalakutieną. Turtingam ūkininkui Pusdešriui (akt. Napoleonas Nakas) kaip tik įgriso laikyti daug triukšmo keliančius kalakutus. Kaip tik pasitaikė puiki proga šių įnamių atsikratyti. O čia dar suktas bernas Petras Stumbras (akt. Napoleonas Bernotas) paskleidė gandą, kad Pusdešrio kalakutai – ypatingi, jų neva pati Anglijos karalienė trokštanti paragauti. Gandu patikėjo visi, ir kaime kilo tikra erzelynė.

Neturime lengvai prieinamos filmo kopijos, todėl tenka patikėti Sauliumi Macaičiu, kuris kadaise teigė, kad „Kalakutai“ pridarė nemažai žalos. Pirmiausia, režisierius V.  Mikalauskas jau niekada nebeatsitiesė ir negrįžo į vaidybinį kiną: jam teko dirbti filmų dubliaže, užsiiminėti kino populiarinimu. Be to, lietuvių publika, pamačiusi, kaip ją kvailina, iš inercijos atmetė ir kiek vėlesnę (visai prasmingą) režisieriaus Raimondo Vabalo politinę satyrą „Marš, marš, tra-ta-ta“, tad lietuvių kinematografininkai ilgus metus bijojosi linksmesnio žanro kaip kokio baubo“.

V. Mikalauskas parašė monografijų ir vertingų kino istorijos knygų: „Kinas šiandien ir rytoj“ (1963), „Anapus ekrano“ (1967), „Šimtas kino mįslių“ (1970), „Nepaprasti kino autoriai“ (1973), „Gyvieji piešiniai“ (1976), „Trumpa, bet nuostabi istorija“ (1977), „Kino meno pagrindai“ (su kitais, 1982), „Filmuoju pats“ (1983), „Kinas Lietuvoje“ (1999), „Stebukladaris iš Kauno“ (apie režisierių V. Starevičių, 2005).

2000 m. buvo apdovanotas Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija už svarų indėlį į Lietuvos kinematografijos istoriją.

 Gediminas JANKAUSKAS

 Nuotrauka MELC archyvo;