LIETUVIŲ KINO KLASIKA. FILMO JUBILIEJUS: TAS PRAKEIKTAS NUOLANKUMAS (1970)

  • 2020 12 21

Pagal Juozo Tumo-Vaižganto "Dėdes ir dėdienes" sukurtas filmas tuoj po premjeros buvo beveik vienbalsiai pavadintas kūrybine nesėkme, bet užtai išprovokavo ilgai trukusius ginčus apie nacionalinės literatūros ekranizavimo problemas.

Dabar, kai aistros seniai nurimo, galima bus iš naujo revizuoti šį filmą. Ne tik revizuoti, bet ir reabilituoti.

Tarsi apsidrausdami nuo galimos nesėkmės autoriai dažnai pabrėždavo, kad „Vaižganto kūryba itin nekinematografiška“.

Todėl „mes ir bandėme ieškoti kaip galima racionalesnių priemonių, kurios dažnai ir nuvesdavo į polemiką su rašytoju. Juk dabar, susiklosčius naujam socialiniam pagrindui, pasikeitė pažiūra į žmogų. Ir ne tik į žmogų. Mes daug ką vertiname iš priešingo taško.

Tai ir bandėme akcentuoti. Ir filme mes sakome savo nuomonę apie Severiutę, Geišę, Mykoliuką. Juk toji vaižgantiškoji ramybė, tas susitaikymas su viskuo, kas slegia mūsų akimis ir yra „tas prakeiktas nuolankumas“

M. Malcienė filmo recenzijoje („Ekrano naujienos“, 1971, Nr. 24.) rašė: „Žiūrovų dėmesio centre – Mykoliuko, Severiutės ir Rapolo Geišės likimai. Jų gyvenimo dramą sąlygoja ne tiek socialiniai veiksniai, kiek šių žmonių skirtingi charakteriai, jų etinių idealų gyvybingumas.

Pirmieji filmo kadrai – plačios Aukštaitijos lankos, nusėtos pienių saulutėmis, smagi smuikelės melodija, staiga pritilusi nuo Mykoliuką ir Severiutę išskyrusio Geišės žvilgsnio, - tai tas supoetintas žmonių vidinis pasaulis, tarsi suaugęs su gamta, etnografine realybe, nuspalvinta lyrinių herojų išgyvenimu: jis atrodo tikras, neišgalvotas, artimas vaižgantiškojo kūrinio dvasiai“.

Dažniausiai filmą nagrinėjusiems užkliūdavo natūralistinis avių pjovimo epizodas, dekoratyvumas  baudžiavos ir pobaudžiavinio laikotarpio vaizdavimo manieroje ar tiesmuka simbolika (liepsnojantis Mykoliuko smuikas). Netruko kritikos ir pagrindinių vaidmenų atlikėjams.

Sauliaus Macaičio recenzijoje „Tas keistokas variantas“ Danutei Krištopaitytei kliuvo už tai, kad jos Severiutė „nepakankamai žemiška“ ir jai neretai tenka „poetizuoti, prisiglaudus prie staktos“. Vyrams negailėta kur kas piktesnių žodžių. „Juozas Budraitis atsiduria visai apverktinoje padėtyje. Jau pradiniuose filmo kadruose režisierius jam perša kažkokią skausmingą grimasą vietoj šypsenos. O apibudinant Geišę, pasinaudota daug sakančiu priminimu apie „tėtušį Froidą“. 

Nuo šių vertinimų praėjo penki dešimtmečiai. Tai pakankamas laiko tarpas, kad, prisiminus senaties terminą, šviežiu žvilgsniu pažvelgtume į Algirdo Dausos filmą. Gal to pakaktų „reabilituoti“ šį ne visai pelnytai užsipultą kūrinį, kuriame, žinoma, yra silpnų momentų.

Bet pakanka ir ryškių meninės ekranizacijos laimėjimų.

Įdomu, kas nusvertų dabar?

Asmeninei peržiūrai skirtą filmą galite peržiūrėti čia:

https://www.kinofondas.lt/filmas/tas-prakeiktas-nuolankumas:

 Gediminas JANKAUSKAS