Luiso Buñuelio retrospektyva „Scanoramoje“ – siurrealizmo genezė

  • 2020 10 14

Šiais metais Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programa „Iš arčiau“ skiriama ispanų režisieriaus Luiso Buñuelio retrospektyvai. Aštuonių filmų rinkinys išryškins vieno žymiausių kino siurrealistų kūrybinės biografijos pradžią ir brandos laikotarpį.  

 

„Kino genijaus L. Buñuelio retrospektyva įspūdingai liudija, kad tikrąją meno vertę patvirtina tik laikas. Režisierius buvo vadinamas išsišokėliu, kurį derėtų išvyti iš šalies, o jo filmus – sunaikinti arba uždrausti. L. Buñuelio kūrybą smerkė autoritariška valdžia, puritoniška visuomenė ir Katalikų bažnyčia. Nenuostabu, nes režisieriaus kritika joms buvo išradinga ir aštri. Tokia aštri, kokią gali išsakyti tik kūrėjas, neabejingas savo laikmečiui ir aplinkai, o žmogaus dieviškumą įžvelgiantis jo prieštaringoje prigimtyje, temdomoje nuodėmės šešėlio. Ateistas iš Dievo malonės, kaip mėgo prisistatyti pats režisierius,“ – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

 

Meno ir visuomenės kritika

 

Kino ekranuose retai rodomas ankstyvojo kūrybinio laikotarpio trisdešimties minučių trukmės filmas „Žemė be duonos“ (1933) parodijuoja 4-ojo dešimtmečio kelionių dokumentiką – plejadą juostų, fiksuojančių keliones po Sacharos dykumą. L. Buñuelis vaizduoja atšiaurių kalnų apsuptyje plytinčią skurdo ir tylios išminties karalystę. Jos gyventojai nėra girdėję apie šviežią duoną ir džiaugiasi sudžiūvusiu kepalu, pasiekiančiu juos iš Andalūzijos. Rūsti žmogiškosios geografijos studija byloja, kad žemė be duonos yra žemė be Dievo – jeigu krikščioniškoji tradicija teigia, kad duona yra viešpaties maistas, visų pamirštame užkampyje nesidalijant ja, negalima sekti ir Kristaus mokymu. Režisieriaus bandymas atkreipti dokumentinio kino kūrėjų ir visuomenės dėmesį į juos supančias problemas aktualiai suskamba ir šių dienų kontekste.

 

Nepasiekiamas krikščioniškas rojus

 

Kanų kino festivalyje „Auksine palmės šakele“ apdovanota juosta „Viridiana“ (1961) ryškiausiai atskleidžia L. Buñuelio santykį su religija. Pagrindinė filmo veikėja, jauna novicė Viridiana, ruošiasi duoti vienuolės įžadus, bet vedama pareigos jausmo, sutinka aplankyti našlaujantį dėdę. Sujaudintas merginos panašumo į velionę žmoną, vyras bando ją suvilioti ir įsuka tragedijos smagratį. Viridiana bando išpirkti savo kaltę, padėdama vargšams, gyvenantiems dėdės valdose, bet geri ketinimai žlunga. Režisierius pateikia provokatyvią prielaidą, kad šventųjų lemtis – už dorybingumą sulaukti priešiško atpildo. Pasaulis ir žmonės nepasikeis, todėl vienintelė išeitis – susitaikyti su žmogaus netobulumu. Filmas kelis dešimtmečius buvo uždraustas Ispanijoje, o Vatikanas apkaltino jį ne tik katalikybės, bet ir visos krikščionybės įžeidimu.

 

Tamsus buržuazijos žavesys

 

Naują posūkį režisieriaus kūrybinėje biografijoje žymi Kanų kino festivalyje FIPRESCI apdovanojimu įvertinta juodoji komedija „Angelas naikintojas“ (1962), tiksliu žvilgsniu fiksuojanti bevalės buržuazijos dviveidę prigimtį. Ištaigingų pietų pakviesti svečiai įkalinami prašmatnioje pilyje, iš kurios jų negali išlaisvinti nei kariuomenė, nei burtai. Slenka dienos, maisto ir vandens atsargos senka, o kultūringa draugija tampa barbarais. Slegiančiu nerimu persmelktas „Kambarinės dienoraštis“ (1964) piešia tamsų viduriniosios klasės portretą, apnuoginantį nenumaldomai kylančius buržuazijos moralinio nuosmukio pamatus. Už pagrindinį vaidmenį šiame filme Jeanne’a Morreau Karlovi Varų kino festivalyje pelnė geriausios aktorės apdovanojimą.

 

Venecijos kino festivalyje „Auksinio liūto“ apdovanojimu įvertintos „Dienos gražuolės“ (1967) pagrindinė veikėja – jauna gydytojo žmona, nuoširdžiai mylinti savo vyrą, bet negalinti patirti su juo fizinio artumo. Siekdama išlaisvinti geismą, moteris pasiduoda vaizduotei ir žengia netikėtą žingsnį – dienomis dirba mergina pagal iškvietimą, o vakarais kursto šeimos židinį. Visuomenę šokiravusiame filme režisierius nematomais siūlais daigsto tikrovę ir vaizduotę, kurdamas sudėtingą ir daugiasluoksnę aistringosios prigimties pusės studiją.

 

„Oskaro“ apdovanojimui nominuotoje „Tristanoje“ (1970) L. Buñuelis tęsia vieną pagrindinių savo kūrybos temų ir preciziškai studijuoja žmonių santykius, dėliojančius besikeičiantį galios pasjansą. Siurrealių ir įprastiems logikos dėsniams nepaklūstančių vaizdinių rinkinys „Laisvės šmėkla“ (1974) kritikuoja miesčionišką visuomenę ir jos moralę, tapdamas temine ir stilistine režisieriaus kūrybos kvintesencija. Nacionalinio Italijos kino žurnalistų sindikatas filmą įvertinto kaip geriausią užsienio režisieriaus darbą. Jį pratęsia ir užbaigia siurrealių reminiscencijų rinkinys „Tas neaiškus geismo objektas“ (1977). Tai paskutinysis režisieriaus kūrinys prieš mirtį, nominuotas dviems „Oskaro“ apdovanojimams.

 

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio  4–15 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.