Mes ekranus, ar jie mus? Liberalus ir kritiškas požiūris

  • 2019 11 21

Ekranams vis rečiau užgęstant, diskusijoms apie jų naudą ir žalą netylant, vienareikšmiškiems atsakymams neatsirandant, kviečiame pokalbiui apie ekranų vietą jauno žmogaus pasaulyje, šeimoje ir mokykloje. Dalindamiesi skirtingomis patirtimis, istorijomis, liberaliais bei kritiškais požiūriais, su mokytojais, tėvais ir ekspertais ieškosime pusiausvyros tarp ugdymo tyrinėjant ekranų kultūrą ir augant be jų.

Diskusijų festivalyje „Būtent“ Birštone medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ bendraįkūrėjos Gintės Žulytės moderuojamoje diskusijoje dalyvavo: psichologė Aliona Šalaj, kino prodiuserė, kino gamybos studijos „Just a moment“ vadovė ir Lietuvos kino akademijos narė Dagnė Vildžiūnaitė, Vilniaus S. Nėries gimnazijos technologijų ir grafinio dizaino mokytojas, 2017 m. išrinktas tarp trijų inovatyviausių mokytojų technologijų ir menų srityje, Donatas Kriukas ir Vilniaus Valdorfo mokyklos informacinių technologijų mokytojas Tomas Šiaulys.

***

Gintė: Mokyklose į klausimą, ar naudojat medijas, dažnai atsako: Taip, naudojam projektorių, ekraną, kompiuterį...

Donatas: Medijų sąvoka vis dar yra painiojama. Savo gimnazijoje diegiame privalomą visiems mokiniams dalyką „Medijos ir visuomenė“. Mokiniai 11-12 klasėse renkasi individualius planus: kalbų, menų, socialinių mokslų ir panašiai. Kryptingai pateikiame ir medijų studijas. Vyresnieji mokiniai mokosi socialinių medijų, medijų ir inovacijų, audiovizualinių medijų.

Gintė: Ateinu mokytis į jūsų gimnaziją, ar galiu tikėtis, jog, tarkim, lietuvių kalbos ir literatūros pamoka bus dėstoma kitaip nei įprastinėse gimnazijose, kuriose nėra medijų specializacijos?

Donatas: Priimdami iššūkį kaip medijų gimnazija, nebrukame mokytojams privalomo medijų taikymo. Tiesiog norime užkrėsti savo pavyzdžiu. Turime atskirą dalyką, bet yra keletas pavyzdžių, kada buvo atliekami cheminiai eksperimentai, o lygiagrečiai kuriami pristatomieji jų filmukai. Mano atveju, technologijų egzaminui, kurio tikslas buvo sukurti produktą, jį aprašyt ir pristatyti - mokinys sukūrė reklaminį klipuką, nors to nebuvo reikalaujama.

Gintė: Norėčiau pereiti prie kitokio modelio ir kitokio požiūrio. Teko girdėti, kad Valdorfo mokykloje informacinių technologijų pamokos dėstomos tik nuo 7 klasės. Negana to, mokiniai, atėję į mokyklą, iki pamokų pabaigos privalo atiduoti savo mobiliuosius telefonus. Mokinių tėvai turi pasižadėti riboti vaikų naudojimąsi mobiliaisiais telefonais ir namuose. Ar visa tai tiesa?

Tomas Šiaulys: 7 klasės kurso pabaigoje yra nedidelis informacinių technologijų įvadas. Rimčiau mokyti pradedame 8 klasėje, kai kuriose Valdorfo mokyklose - ir nuo 9 klasės. Iš tiesų mokiniai, atėję į mokyklą, atiduoda savo telefonus ir atgauna juos tik išeidami iš mokyklos. Mokyklos sutartyse nėra įsipareigojimų nepirkti vaikams telefonų ar panašiai, tačiau yra gana stipri mokyklos tėvų iniciatyvinė grupė, kurios tikslas - aptarti konkrečias informacinių technologijų naudojimosi sąlygas namuose.

Gintė: Kuo pagrįstas požiūris, kad mokiniai iki 7 klasės kuo mažiau naudotųsi ekranais ir technologijomis?

 

Dagne Vildziunaite Tomas Siaulys Donatas Kriukas

 

Tomas: Pirma, Valdorfo pedagogika, kuri pakankamai stipriai skiriasi nuo tradicinės mokyklos, labai didelį dėmesį skiria kognityviniam vystymuisi ir tam, kas svarbu mokiniams tam tikrais amžiaus tarpsniais. Tiek patys pastebime, tiek Valdorfo pedagogikos literatūroje sakoma, kad jaunesniame amžiuje kompiuteriu naudotis nėra svarbiausia. Daug svarbiau - judėjimas, sąlytis su tikru pasauliu, motorika, kalba, bendravimas, socialiniai įgūdžiai. Antra, medijų ugdymas suvokiamas nuosekliai. Darome prielaidą, kad mokinys iš principo negali suvokti skaitmeninės medijos, kol jis nesupranta tiesioginės analoginės medijos. Medijų Valdorfo mokykloje yra labai daug. Pavyzdžiui, garso medija. Mokiniai nuo 1 klasės mokosi groti muzikos instrumentu ir tobulina šiuos įgūdžius, vėliau pasirinkdami sudėtingesnį instrumentą. Tai jiems padeda analizuot, suprasti klasikinę muziką. Ar gali suprasti muziką, jei niekada nesi grojęs? Arba piešimas. Vaikai nuo darželio mokosi apie spalvas, jų kompoziciją, perspektyvą, vis sudėtingesnius dalykus. Sakykim, galime duoti vaizdo užduotį pradinukams - tai nėra sudėtinga, pasiimi telefoną ir filmuoji. Bet ar jie iš tikrųjų supras, ką daro, jeigu net piešti nelabai moka? Negali net sukomponuoti detalių.

Valdorfo mokykloje nuo pat pradinių klasių didžiausias dėmesys skiriamas rašto medijai. Internetas, tarsi kokia super medija, „ateina“ pačioje pabaigoje. Valdorfo pedagogikoje internetą siūloma pristatyti ir analizuoti tik paskutinėse klasėse. Logiška, nes tai - labai sudėtinga medija. Kaip teisingai atlikti paiešką internete? Kokių įgūdžių reikia, jeigu nori kažką surasti? Skaityti ir rašyti. Gali surinkti tekstą, bet negali surasti norimos informacijos, jeigu nemoki skaityti ir rašyti.

Gintė: Aliona, ar iš tikrųjų verta iki tam tikro amžiaus vaikus riboti nuo ekranų?
Aliona: Kalbant apie psichologinius ir kitus tyrimus, rezultatai nėra tokie vienareikšmiai, kaip galbūt norėtume. Bazinės tendencijos yra tokios: iki 2 metų amžiaus vaikams nerekomenduojama leisti nė kiek laiko prie ekrano, ikimokyklinukams - tą laiką riboti nuo pusvalandžio iki valandos, o vėliau, mokykliniame amžiuje, tai - jau tėvų ir vaikų susitarimo reikalas, bet paprastai rekomenduojama visgi ugdyti vaikų sąmoningumą. Ta prasme, kad tėvai žinotų, ką vaikai ten veikia.

Turiu keturis vaikus. Du iš jų - ikimokyklinio amžiaus, 5 ir 6 metų, jie lanko „valdorfinį“ darželį. Namuose visiškai atsisakėme filmukų. Kaskart kildavo skandalas „ne tą pažiūrėjom, ne tiek pažiūrėjom“, buvo labai sunku nustatyti ribas. Supratau, kaina, kurią už tai moku, neverta malonumo, kurį jie patiria. Be to, ir vaikai suirzdavo, net supykdavo. Žodžiu, nusprendėme namuose nieko nežiūrėti, tačiau su malonumu einame į kino teatrus, pavyzdžiui, į „Karlsono kiną“, kuriame rodomas specializuotas, atrinktas turinys, dideliame ekrane - malonumas ir man, ir jiems. Vyriausiajam 14-ka metų, jis lanko, sakykime, prestižinę Vilniaus mokyklą. Kalbant apie išmaniuosius įrenginius, požiūris, sakyčiau, labiau neigiamas, su apribojimais, kiek laiko naudotis ir kada. Išbandėme įvairiausius variantus, daug kalbėjomės, kartais tekdavo ir konfiskuoti telefoną. Iki šiol neturiu vienintelio recepto, kaip geriau daryti.

 

Dagne Vildziunaite Tomas Siaulys Donatas Kriukas 3

 

Gintė: Teigiame, kad ekranai kenkia vaikams. Dažnai be jokio pagrindo, nes mokslinių tyrimų atlikta per mažai.

Aliona: Vilniaus universiteto mokslininkai atliko tyrimą su ikimokyklinio amžiaus vaikais, kaip ekranų naudojimas veikia vaikų emocinę ar fizinę raidą ir panašiai. Buvo nustatyta, kuo mažesnis vaikas, tuo labiau jį veikia: sulėtėja fizinė ir kognityvinė raidos, pažintiniai gebėjimai ir ypatingai emocinė savireguliacija. Pavyzdžiui, internete arba kitose medijose vaikai žiūri filmukus ir įpranta greitai gauti pasitenkinimą, o realiame gyvenime to nėra ir jiems sudėtinga susivokti.

Gintė: 3-5 metų vaikams sunku atskirti realybę nuo virtualaus pasaulio?

Aliona: Yra įvairių tyrimų ir turbūt nė vieno teisingo atsakymo. Britų tyrinėtoja Cary Bazalgette, beje, viešėjusi Lietuvoje „Meno avilio“ kvietimu, atliko labai įdomų longitudinį tyrimą: stebėjo savo dvimečius anūkus dvynius kelis metus natūralioje aplinkoje ir tyrinėjo jų filmukų žiūrėjimo patirtis. Jos išvados, tiesą sakant, šiek tiek kitokios negu daugumos panašių psichologijos tyrimų. Pastebėta, kad net tokio amžiaus vaikai labai daug ko išmoko. Kaip ji sakė, “jie tarsi išmoko naują kalbą” - kino kalbą. Išmoko sekti naratyvus, suprasti, kas yra alternatyvi tikrovė, pagerėjo jų vaizduotė. Ji netgi pastebėjo, kad vaikai paprastai rinkosi filmukus, keliančius, skambiai kalbant, hermeneutinių iššūkių – kuriuose jie kažką suprato, bet ne iki galo. Turbūt visi žinome, kad vaikai, jei jiems kažkas patinka, žiūri ir žiūri, kol įžvelgia vis naujas prasmes. Tokie rezultatai tarsi rodo, kad ekranas daro teigiamą įtaką ir skatina intensyvų mokymosi procesą.

Gintė: Dagne, kreipiuosi kaip į kino prodiuserę ir mamą. Galbūt aptardami ekranų daromą įtaką, per dažnai kalbame labai abstrakčiai ir neatkreipiame dėmesio į tai, jog ekranai rodo labai skirtingą turinį. Juk jis gali būti labai įvairus ir žiūrimas tiek kino teatruose, tiek kompiuteriuose ar mobiliuosiuose telefonuose. Kaip savo šeimoje - augini tris paauglius, ar atkreipi dėmesį, kas ką kaip žiūri?

Dagnė: Vienas raktinių žodžių - sąmoningumas. Turiu puikų pavyzdį. Dukra, pradėjusi eiti į 6 klasę, paskambino ir sako: „Einu su draugėmis į svečius, švęsime rugsėjo 1-ąją ir žiūrėsime siaubo filmus“. Iki tol ji sąmoningai nežiūrėjo tokių filmų, nes labai jautriai reaguoja. Mano pačios santykiai su siaubo filmais sudėtingi. Susidūriau su dilema, ką atsakyti ir kur dėti akcentą. Vis tik šioje situacijoje man svarbiausia tai, kad ji man paskambino ir buvo atvira. Tai buvo ir atsiklausimas, ir prisipažinimas, ir, kažkuria prasme, kvietimas apie tai diskutuoti. Ji grįžo namo ir ilgai kalbėjomės apie pojūčius, kas ir kaip vyko, kaip jos užsiklojo apklotu ir apsikabino, kai buvo baisiausia. Ir ji sakė: „Žinai, mama, net nebuvo taip baisu“. Aš iš tikro labai džiaugiuosi, kad tą akimirką neuždraudžiau, nepasakiau ne. Tai mano asmeninė praktika, kurioje, be abejo, yra daug iššūkių, klaidų ir skausmingų momentų, bet visa tai lydi nuolatinis sąmoningumas. Dukra turi telefoną, kadangi pati keliauja po miestą, jai tai - būtinas instrumentas. Bet, tarkim, telefone nėra interneto, tuo tarpu namuose jis prieinamas laisvai. Nesėdžiu ir nestebiu, ką ji žiūri, bet nuolat atvirai kalbame, kiek laiko žiūrėti, kokį tai daro poveikį. Ji renkasi kanalus, kurių aš nežinau, juose vaikai kalba apie savo išgyvenimus ir dukra apie tai pasakoja. Mano pasirinkimas yra atvirumas. Tai, kad žmogus nebijo pasakoti, ką žiūri, man yra daug svarbiau, negu tai, ką jis žiūri. Manau, apribojimas yra praktiškai neįmanomas. Ji eina į mokyklą, kurioje galioja šiek tiek kiti principai. Pirmoje klasėje visi tėvai norėjome atimti telefonus, bet direktorius pasakė: „Tikrai nebus prievartos, ugdome sąmoningus žmones“.

Gintė: Taigi, iš dalies ekranai atveria ir padeda tyrinėti pasaulį. O juk mokiniai, lankantys Valdorfo mokyklą, taip pat turi draugų iš kitų mokyklų - ar jie nesijaučia šiek tiek izoliuoti nuo pasaulio?

Tomas: Mokykloje, pertraukų metu, telefonus turi vidurinioji ir vyresnioji pakopos. Jie tarpusavyje sprendžia, ar gerai turėti klasės grupę mesendžeryje, jeigu vienas jų neturi šios programos. Arba vyresni mokiniai apsisprendžia nenaudoti Facebook'o, Discord'o ar kažko panašaus. Taip nusprendę, jie susiduria su socialiniu spaudimu, kaip ir bet kuris mūsų, tuo pačiu įgyja ir tam tikrų įgūdžių. Mūsų mokiniai išeina į tą patį pasaulį - ruošiame juos technologijų ir medijų apsuptai visuomenei. Tik renkamės kiek kitokį kelią.

Gintė: Ar nėra tam tikros atskirties, kai kiti jau nuo 3 metų maigo mygtukus?

Tomas: Pernai turėjom strateginę sesiją, mokiniai patys įvardino, kad viena stipriųjų mokyklos pusių yra ta, kad surenkami telefonai.

Atkreipiame dėmesį į tai, kas svarbu tam tikram amžiaus tarpsniui. Valdorfo mokykla kilusi iš Silikono slėnio, ¾ mūsų auklėtinių tėvų dirba didžiosiose korporacijose ir tikrai žino technologijų perspektyvas. Bet vis tiek renkasi Valdorfo mokyklą: arba jiems atrodo, kad technologijos daro žalą, arba ne jos tuo metu svarbiausia.

Gintė: Mokiniai ir mokytojai tarsi surado bendrą kompromisą. Kokią įtaką mokinių ir mokytojų santykiams daro audiovizualinių medijų naudojimas Salomėjos Nėries medijų gimnazijoje?

Donatas: Man įsiminė atvejis, kai medijos labai padėjo vaikui. Turėjom mergaitę, dešimtokę, kuriai buvo labai sunku kalbėti viešai prieš klasę. Mokslo metų pabaigoje ji turėjo projektinį darbą, kurį, nori nenori, reikėjo pristatyti prieš klasę. Ir ji priėmė iššūkį: atsistojo, pristatė temą ir pasakė, kadangi negaliu žodžiu, pristatysiu filmuku apie Čiurlionio laiškus, kurį sukūriau su savo tėvais. Žmogus atrado savo saviraiškos raktą būtent per medijas. Dar norėčiau patikslinti, kad nemokome, kas yra photoshop'as, kas yra filmas ir panašiai. Analizuojame tokias temas kaip propaganda, virtuali realybė, duomenų apsauga ir kitą aktualų turinį. Klausimo naudot ar nenaudot net nesvarstome.

Gintė: Ar taip mokytojas priartėja prie mokinių laisvalaikio pasaulio ir jų kasdienybės?

Darius: Tai - didelis iššūkis, yra mokytojų, nežinančių kai kurių šiuolaikinių medijų terminų. Atviras pasirinkimas, ar mokytojas siūlo mokiniams, kaip jie galėtų realizuoti savo mintis per medijas. Pats esu daug ko išmokęs iš vaikų, kai kurių įrankių, palengvinusių mokymosi procesą – sėkmingai pasidalinome patirtimi.

Gintė: Aliona, tyrinėjai, kokį poveikį mokiniams ir mokytojams padarė dalyvavimas Britų tarybos ir „Meno avilio“ projekte „Dideli maži ekranai. Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose“. Kas labiausiai įsiminė kalbant apie audiovizualinių medijų panaudojimą mokyklose?

Aliona: Vienas įsimintiniausių dalykų, kad mokytojai pamatė savo mokinius kitoje aplinkoje, ne visai akademinėje. Noriu pratęsti Donato mintį: ką reiškia būti raštingiems, kalbant apie medijas? Dažniausiai norime, kad vaikas mokėtų kuo daugiau kalbų. Taip pat turėtume vertinti ir medijas – juk kai kuriems vaikams lengviau save išreikšti vaizdų kalba.

Prisiminiau savo sūnaus pavyzdį. Jis - gana tipiškas uždaras paauglys ir ne visada nori kalbėtis, tačiau kartais puikiausiai diskutuojame Facebook'o žinutėmis. Jam tokia medija atrodo priimtinesnė, jos dėka sužinojau man svarbių dalykų, kurių niekaip kitaip nebūčiau sužinojusi. Mūsų diskusija vadinasi „Mes ekranus ar jie mus?”, o mes jau seniai turėtume kalbėti apie tai, kokios tos medijos turėtų būti, kada, su kuo ir panašiai. Šioje temoje yra žymiai daugiau niuansų.

Gintė: Teko dalyvauti radijo laidoje, kur skambino pasipiktinę žmonės: „Mano anūkė žaidžia kompiuterinius žaidimus ir nieko nekalba dienų dienomis. Dagne, esi minėjusi, kad medijos padeda tėvams ir vaikams suartėti. Kaip patekti į jų pasaulį?

Dagnė: Manau, viena pagrindinių priežasčių, kodėl kyla tokios problemos ir vaikai panyra į medijas, yra tam tikras dėmesio trūkumas. Neabejoju, kad tai - alternatyvaus pasaulio, kažkokio greitesnio džiaugsmo ar paprastesnio kontakto paieškos. Medijas galima būtų taip ir naudoti. Jeigu tavo vaikas paniręs „kitame pasaulyje“ valandą, dvi ir niekaip nepavyksta grąžinti jo atgal, sėdi šalia ir sakai: „O ką gi tu čia žiūri?“ Visą laiką taip darau ir jau žinau visus žaidimus, turiu savo nuomonę. Tarkime, dabar etapas, kai klausoma daug muzikos ir mūsų skoniai nesutampa. Turiu savo nuomonę ir apie tai, ką jie mato, ir apie tai, ką jie girdi. Kadangi šie tiek išmanau muzikos prodiusavimo pasaulį, diskutuojame apie tai, kas yra kūrėjai ir kas yra produktai. Galbūt ne visada viskas suprantama, bet vaikas yra žingeidus. Jam viskas labai įdomu. Pradedu nuo klausimo ir dažniausiai sulaukiu kito klausimo - taip ir diskutuojame.

Grįžkime prie medijų ir mokyklos. Tarkime, mano dukra 5 klasėje kūrė filmukus ir buvau pakviesta į komisiją. Peržiūrėjau gal 5 valandas visų klasių kūrybos. Turbūt 95% vaikų kūrė filmukus apie savo santykius, vaidino tam tikras situacijas, stebėjo vieni kitus. Mano manymu, tai - didžiulė terapinė ir prevencinė priemonė. Kartais tai yra geriausias būdas papasakoti, kas tau skauda ar rūpi ir tokiu būdu atkreipti dėmesį. Kodėl vaikas renkasi būtent tokias temas, nuo to galima pradėti diskusiją ir vėliu pasiūlyti alternatyvų. Mano manymu, labai svarbu turėti, ką pasiūlyti.

Klausimas iš auditorijos: Technologijos pataikė į 10-uką, nes atliepė fundamentalų žmogaus poreikį bendrauti. Pabandykite kelias dienas su niekuo nekalbėti ir pažiūrėkite, kaip pasijusite. Žmogus iš principo yra bendraujanti būtybė, o technologijos šimtus sykių palengvina bendravimą.

Tomas: Technologijos atliepia šį pirminį poreikį, tačiau tai yra pavojinga ir nelabai aiški riba. Kalbame apie korporacijas, jose yra padaliniai, kur dirba attention engineers – dėmesio inžinieriai. Tai nėra tas pats, kaip paplepėti telefonu su draugu. Šimtai profesionalų labai gerai žino, ką norite išgirsti, kokias naujienas pateikti, kad užsikabintumėt. Jų tikslas – dėmesys, o dėmesys yra prekė. Šiam tikslui ir išnaudojamas tas pirminis poreikis bendrauti.

 

Aliona Salaj

 

Klausimas iš auditorijos: Kaip jums atrodo, ar geriau mokyti pradinuką rašyti ir skaityti, ar leisti jam socializuotis kieme su draugais?

Aliona: Panašiai tikriausiai atsakytų dauguma psichologų. Verta investuoti į santykius su vaiku, tuomet turėsit su juo ryšį ir jausit, kas jam geriau. Tiesiog stengtis nuolat palaikyt santykius ir kalbėtis, kad vaikas jumis pasitikėtų.

Klausimas iš auditorijos: Ar svarbus raštingumas prieš ateinant į mokyklą? Ar svarbiau, kad vaikas būtų socialus ir mokėtų bendrauti su kitais?

Dagnė: Nežinau vaiko, mokykloje neišmokusio skaityti ir rašyti. Toks yra mokytojų ir mokyklos tikslas. Mano dukra nemokėjo nei rašyt, nei skaityt, o dabar jai prognozuoja rašytojos ateitį.

Tomas: Jei pažiūrėtume į brandos egzaminų vertinimą, praktiškai visuose valstybiniuose egzaminuose viena iš pastabų, kad mokiniai nesupranta užduoties. Neteisingai ją perskaito. Taigi, skaityti faktiškai kaip ir mokam, tačiau įvertint kritiškai, ką perskaitėm, jau sunkiau.

Klausimas iš auditorijos: Norėčiau pratęst šią temą. Man tenka daug dirbti su mokyklomis. Pastebiu, kad mokiniai labai sunkiai išreiškia mintis savo rašto darbuose, tačiau socialinę ar medijų kalbą jie įvaldę labai gerai. Galbūt esame pereinamame laikotarpyje ir tokios kalbos, kaip dabar ją suprantame, nebereikės? Daug svarbesni bus gebėjimai valdyti informaciją akies žvilgsniu, balsu, piršto ar rankos mostu.

Donatas: Nežinau, ar reikėtų dėti laikotarpio žymeklį. Manau, kaip kai kurie dalykai iki šiol neišnyko, taip skaitymas ir rašymas irgi neišnyks. Mokykla bando kurti aktualų turinį, reaguoti į aplinką, kurioje gyvena vaikai.

Klausimas iš auditorijos: Ar nenukentės gyvas kontaktas dėl socialinių technologijų?

Dagnė: Labai sunku kalbėti be konteksto, tačiau posovietinio pasaulio kontekste vaikai laisvėja, tampa atviresni, lengviau kalba apie jausmus. Tarkim, mano artimoje aplinkoje vaikai diskutuoja, kas pas kokį psichologą vaikšto ir tai yra absoliučiai normalu. Jie bendrauja taip, kaip aš niekada nebendravau su artimais ar vyresniais žmonėmis. Mano manymu, viskas vėlgi priklauso nuo sąmoningumo. Tarkim, 6-erių metų vaikas nori žaisti, žiūrėti filmukus, valgyti ledus. Kam dirbti, jeigu galima ilsėtis. Tėvai turi jausti atsakomybę ir kontroliuoti, tačiau daryti tai ne prievarta, o diskutuodami ir paaiškindami. Tarkim, leidžiu tik vieną valandą, nes... Nesvarbu, kad tą minutę jis galbūt nesupranta. Kartoji kartoji ir po kurio laiko jis kalbėdamas su draugu sako: žiūriu vieną valandą, nes... Jis jau žino atsakymą. Visą laiką esu už sąmoningumą. Man atrodo, nėra vienintelio teisingo recepto. Galų gale, medijos šiandien yra viena meno kūrimo priemonių, o menas visą laiką turėjo didžiulį terapinį poveikį. Vaikams natūralu naudotis medijomis, jie kuria ir viešina dalykus, kurie jiems svarbūs, jie kalba.

Gintė: Audiovizalinės medijos, judantys vaizdai ir apskritai skaitmeninės medijos - ar galim sakyti, kad tai yra ar bus viena mūsų kalbų?

Aliona: Man atrodo, ši tema per daug dramatizuojama ir dažnai per daug suabsoliutinama „Naudos-žalos“ prizmė, per kurią dažniausiai žiūrim, yra ne visai teisinga, nes yra ir kitų. Pvz., sociokultūrinė, juk tie patys filmukai yra mūsų kultūros paveldo ir kasdienybės dalis. Kodėl vaikai neturėtų su tuo susipažinti? Yra labai daug skirtingų perspektyvų ir visada kviečiu pabandyti pažvelgti iš skirtingų pusių.

Dagnė: Baimės ir dramos kyla, nes patys mažai žinom, todėl lengviausias kelias - drausti. Visi kalba apie pavojus, uždrausiu ir bus ramu. Reikėtų pasistengti išmokti tą kalbą ir naudoti ją padedant vaikui augti, bendrauti, kurti. Tiesiog tam reikia valios pastangų.

Tomas: Man atrodo, turime susitaikyti, kad gyvensime medijų pasaulyje. Visa drama dabar turbūt yra ta, kad negalime visko įvertinti, kol nesam ateityje. Gal tiesiog reikėtų atsargiai imtis, o ne visa galva pulti į kiekvieną pasitaikiusią naujovę, ir bandyti įvertinti, kokios gali būti viso to pasekmės santykiams, bendravimui ir edukacijai. Visos medijos turi ir blogų, ir gerų pusių, tiesiog reikia atsirinkti.

Darius: Aš irgi manau, niekas neturi nieko nugalėti. Visą laiką reikėtų ieškoti prasmės, kodėl tai darom, kam tai reikalinga ir nedaryti viso to vien dėl darymo. Jei atsakysim sau į šį klausimą, atsakysim ir į klausimą dėl bendravimo.

Gintė: Ačiū auditorijai ir dalyviams. Tyrinėkime šią naują judančių vaizdų, medijų kalbą, domėkimės, ką veikia jaunosios kartos prie ekranų, diskutuokime ir daugiau nekelkime klausimų apie ekranų naudą arba žalą, o ieškokime būdų, kaip su medijomis sugyventi.