Straipsnis

Pirmajai lietuviškai „filmai“ – 90: „Onytė ir Jonelis“ apkeliavo Lietuvą, JAV lietuvių kolonijas ir dingo skradžiai žemės

  • 2021 10 13

Pirmajai lietuviškai „filmai“ – 90: „Onytė ir Jonelis“ apkeliavo Lietuvą, JAV lietuvių kolonijas ir dingo skradžiai žemės

 

Spalio 8 dieną sukako 90 metų nuo to vakaro, kai rinktinei tarpukario Lietuvos sostinės Kauno publikai „Forumo“ kino teatre buvo parodytas pirmas ilgametražis lietuviškas vaidybinis filmas „Onytė ir Jonelis“. Kino dokumentininkas, fotomenininkas Algirdas Tarvydas atskleidžia filmo kūrimo aplinkybes, siužetą ir unikalių archyvinių kadrų.

 

„Sovietų valdžia bruko nuomonę, kad „buržuaziniais“ laikais nebuvo jokio lietuviško kino. Esą jis atsirado tik sovietmečiu. Tai tikras melas“, – sako knygos „Lietuviško kino veidai“ autorius, mūsų kino archyvaras A. Tarvydas.

„Onytė ir Jonelis, arba Nelįsk, kur nereikia“ buvo sukurtas kino gamybos bendrovėje „Akis“, kurią 1926 metais įsteigė notaras Jurgis Linartas ir operatorius Feognijus Dunajevas, po bolševikų perversmo iš Rusijos emigravęs karininkas. Filme vaidino Vanda Lietuvaitytė (Onytė), Vladas Sipaitis (Jonelis), Potencija Pinkauskaitė (Šeimininkė), Antanas Mackevičius (Kunigas), Stasys Petraitis ir kiti.

A. Tarvydas LRT.lt pasakoja, kaip Lietuvos nepriklausomybės priešaušriu sutiko juostoje vaidinusius žmones ir sukūrė apie juos savo filmą „Kiti keliauja žvaigždynais“ (1991).

„Perestroikos“ metais filmavęs energingąją Šiaulių dramos teatro aktorę P. Pinkauskaitę. Įsikalbėjusi su režisieriumi ši prisiminė jaunystės laikais dalyvavusi vaidybiniame filme „Onytė ir Jonelis“ – teko vaidinti griežtąją Jonelio šeimininkę. Režisierius susidomėjo aktorės pasakojimu ir pamažu sužinojo apie tarpukariu kurtus filmus, steigtas kino bendroves, filmuotą kino kroniką.

A. Tarvydas prisimena, kaip Sąjūdžio metais LSSR centrinio valstybinio kinofotodokumentų archyvo vadovas Algirdas Žėba pirmąkart jam parodė nepriklausomos Lietuvos kino kroniką. „Nuo 300 metrų ilgio ritės nuvyniodavo apie 100 metrų tarybinės kronikos – po ja būdavo slepiama lietuviškoji. Filmuotos ir aviacijos dienos, ir šventės, kalbėjomės ir apie pirmąjį filmą“, – prisimena LRT.lt pašnekovas.

Dokumentininkas suskato ieškoti daugiau žmonių, susijusių su lietuvišku kinu, dalyvavusių kuriant „Onytę ir Jonelį“. Pateikė paraišką Kino studijos administracijai kurti filmą apie Lietuvos kino pradininkus. Prasidėjo kelionių ir medžiagos rinkimo metai. Filmą taip ir norėjęs pavadinti – „Pradininkai“. Galiausiai pavadinimas pasikeitė – „Kiti keliauja žvaigždynais“.

Kurdamas filmą A. Tarvydas sutiko ir nufilmavo Jonelio vaidmens kūrėją V. Sipaitį (Fedotą-Sipavičių), tada jau gyvenusį Pavilnyje. Susipažino su Vytautu Alseika, archeologės Marijos Gimbutienės broliu, šis Smetonos laikais leido pirmą savaitinį žurnalą „Kino naujienos“.

Kinotyrininkas Vytautas Mikalauskas, knygos „Kinas Lietuvoje“ (1999) autorius, pasigyrė turįs 13-a „Onytės ir Jonelio“ nuotraukų, visas patikėjo A. Tarvydo, kaupiančio lietuviško kino archyvą, kolekcijai. Juodu kartu apsilankė Kaune pas filme kunigą vaidinusį aktorių A. Mackevičių. Gausėjo žinių, tad augo ir filmo medžiaga.

Miestas nekenčia jų, o kaimas verkia be jų“

Pasak A. Tarvydo, filmas „Onytė ir Jonelis“ pirmiausia buvo parodytas Kauno grietinėlei ir žurnalistams, o didžioji premjera įvyko kiek vėliau – 1931 metų spalio 13 dieną.

„Onytės ir Jonelio“ siužetas, suprantama, gana paprastas. Gili žiema, viename kaimo gale sniege paskendęs Onytės namelis, kitame – Jonelio trobelė. Juodu neturtingi, gyvena su tėveliais, susitikinėja. Tačiau žiema šalta – „ir jų širdys, šaltos“. Bent jau taip skelbė titrai.

Onytė išeina tarnauti pas ūkininką, o šio kaimynas pasamdo Jonelį už berną. Rodomi abiejų jaunuolių darbai: Jonelis kapoja malkas, veža vandenį, Onytė tvarkosi namuose. Ateina pavasaris, filme pasilieja gražūs gamtos vaizdai. Su pavasario gamta „ir širdis atsileidžia“. Jonelis dirba laukuose, akėja, sėja, Onytė gano gyvulius. Vakarais juodu susitikinėja. Onytė svajoja išvažiuoti į miestą, Kauną, kviečia ir Jonelį kartu. Juodu ten būsią „auksinis jaunimas“ – kurs gražią, išsvajotą Lietuvą.

Vasarą Onytė gauna sesers laišką, kviečiantį atvažiuoti į miestą, – radusi jai tarnybą. Tėvas priešinasi, bet dukra nepaklūsta ir išvažiuoja. Pažada Joneliui, kad radusi jam vietą ir jį į Kauną pasikviesianti.

Rodomi Kauno vaizdai, geležinkelio stotis. Onytė tarnauja dideliame name Kęstučio gatvėje. Bet miesto darbai kaimietei nesiseka, viskas krinta iš rankų, dūžta, genda. Mergina išvaroma, tačiau netrukus randa kitą darbą. Jonelis mieste įsidarbina pas dantų gydytoją. Jam dirbti irgi sekasi nekaip.

Kai ponas daktaras su žmona išvažiuoja, Jonelis apsirengia šeimininko kostiumu, o Onytė – daktarienės suknele. Juodu išeina pasivaikščioti po miestą. Nelaimei, miesto sode abu atsisėda ant ką tik išdažyto suolelio ir sugadina ponų drabužius. Išvaryti lauk abu galiausiai grįžta į kaimą. Titrai skelbia: „Miestas nekenčia jų, o kaimas verkia be jų.“ Filmas baigiamas jaunuolių vestuvėmis Karmėlavos bažnyčioje, porą sutuokia aktoriaus A. Mackevičiaus įkūnytas kunigas.

Nepatiko aktorių grimas

Vieni šaltiniai teigė, esą kino komedija trukusi 73, kiti – kad 65 minutes. Filmas buvo kuriamas ilgiau kaip metus, kainavo per 20 tūkst. litų. Įvykį pastebėjo ir neblogai nušvietė sostinės spauda. Daugelyje publikacijų džiaugtasi pirma lietuviška „filma“, jos reikšme.

„Naujosios Romuvos“ žurnalistas Stasys Grigaliūnas pabrėžė, esą kurdamas personažą V. Sipaitis kiek persistengė, atrodė pernelyg ekscentriškas.

Didžiausia aktorių bėda, pasak vertintojų, – bereikšmė, vienoda veido išraiška, pasigesta tipingų bruožų. Pasak A. Tarvydo, visiems labai nepatiko aktorių grimas – pernelyg krintantis į akis.

Filmo operatoriui priekaištauta dėl planų įvairovės, stambių planų trūkumo. Nors iš esmės F. Dunajevo darbas įvertintas pozityviai, esą kaimo gyvenimas, gamtos peizažai ir miestas nufilmuoti labai vykusiai. Valsčių laikraščiuose apie juostą pasirodė tik kuklių žinučių.

Nupirko už 10 tūkst. dolerių

Filmas apkeliavo Lietuvą ir galiausiai pradingo. „Dar ir dabar nežinoma, kur filmas yra, ar apskritai išliko“, – pasakoja A. Tarvydas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 10-ojo dešimtmečio pradžioje jis pradėjo filmo paieškas. Kreipėsi į fotografijos, TV ir kino kritiką Skirmantą Valiulį, Lietuvos centrinio valstybės archyvo vadovą Dalių Žižį, kad septyniose dėžutėse tilpusi filmo juosta būtų atrasta. Kreiptasi į JAV, Brazilijos lietuvių išeivius.

Pasak A. Tarvydo, buvo atrasta, kad filmą keliaudamas per lietuviškas kolonijas rodė Kazys Lukšys. „Jam dirbo Stasys Vainalavičius. Filmuodavo čia ir negatyvus siųsdavo į Ameriką, anas spausdindavo pozityvą ir vežiodamas po lietuviškas kolonijas rodydavo Lietuvos įvykius“, – pasakoja LRT.lt pašnekovas.

Anot jo, K. Lukšys buvo atkeliavęs į Lietuvą ir iš J. Linarto nupirko vieną „Onytės ir Jonelio“ kopiją už 10 tūkst. dolerių. „Su S. Vainalavičiumi kreipėmės į K. Lukšio dukras, tačiau šios atsakė nieko panašaus tėvo archyve neradusios. Dar ir dabar ieškau filmo, galbūt juostos savininkas atsilieps į šią publikaciją“, – viliasi A. Tarvydas.

 

Straipsnio nuoroda -> https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1511841/pirmajai-lietuviskai-filmai-90-onyte-ir-jonelis-apkeliavo-lietuva-jav-lietuviu-kolonijas-ir-dingo-skradziai-zemes