Režisierė Lina Lužytė apie provokatyvų ir vizionierišką Peterio Watkinso kiną

  • 2020 09 15

Su Peterio Watkinso kinu susipažinau prieš keletą metų Berlyne vykusioje jo filmų retrospektyvoje. Ėjau žinodama tik tiek, kad filmus jis pradėjo kurti dar septyniasdešimtųjų pradžioje, dauguma yra paremti istoriniais faktais, keletas jų ilgus metus buvo draudžiami. Pamačiusi jo 1965-ųjų „Karo žaidimus“ („The War Game“), iš salės išėjau priblokšta. Sukurtas remiantis Hirošimos ir Nagasakio bombardavimų statistika ir su šiais įvykiais susijusių aukštų pareigūnų citatomis, šis mokumentinis filmas nagrinėja tariamai vykusio Britanijos branduolinio antpuolio pasekmes. Nufilmuotą dokumentiniu stiliumi, šokiruojantį ir politiškai angažuotą filmą tuometis BBC generalinis direktorius Hugh Carltonas pavadino „per šiurpiu rodyti visuomenei“. Nors Didžiojoje Britanijoje filmas buvo uždraustas, tais pačiais metais jis buvo apdovanotas „Oskaru“.

 

Peteris Watkinsas gimė 1935 m. spalio 29 d. Norbitone, Sario grafystėje, Didžiojoje Britanijoje, ir netrukus pakliuvo į karo verpetą – su šeima turėjo nuolat keisti gyvenamąją vietą, o galiausiai – ir tarnauti armijoje. Baigęs mokslus Kembridže ir dramos meną Karališkojoje Londono akademijoje, P. Watkinsas įsikūrė Kenterberyje, kur prisijungė prie vietinės aktorių trupės pavadinimu „Playcraft“, vėliau pats ėmė jai vadovauti. Ši trupė padėjo P. Watkinsui sukurti pirmuosius mėgėjiškus filmus ir nulėmė jo tolimesnį glaudaus darbo su aktoriais metodą bei darbo su neprofesionaliais atlikėjais praktiką. Savo karjerą televizijoje P. Watkinsas pradėjo kaip trumpo metro televizijos filmų ir reklamų prodiuserio asistentas, o 1970-ųjų pradžioje ėmė dirbti BBC montuotojo asistentu ir dokumentinių filmų režisieriumi. Visi P. Watkinso sukurti filmai yra arba grynai dokumentiniai, arba – dokumentine maniera nufilmuoti vaidybiniai. Savo filmuose jis vaizduoja istorinius arba galimus artimos ateities įvykius, kuriuos perteikia neva žurnalistinio interviu ar reportažo forma. Po to, kai BBC uždraudė „Karo žaidimus“, režisierius paliko Didžiąją Britaniją ir iki 1990-ųjų gyveno bei kūrė Švedijoje, Norvegijoje, Australijoje, Danijoje, JAV ir Kanadoje. Trylika metų Peteris Watkinsas su žmona Vida Urbonavičius praleido Lietuvoje, o dabar gyvena Prancūzijoje. P. Watkinsas yra vadinamas mokumentinio kino pradininku, nors pats savo kūrybą pristato kaip būdą kritiškai pažvelgti į audiovizualinių medijų vaidmenį. Nuo 1970-ųjų jis taip pat dokumentuoja ir rašo kritinius straipsnius bei knygas apie masinės audiovizualinės medijos standartizavimą ir monoformą – vizualinio pasakojimo metodą, kuomet trumpais, nuolat besikeičiančiais kadrais stengiamasi valdyti žiūrovų protus, užuot leidus jiems patiems mąstyti.

 

Kai 1969-aisiais žurnalistas paklausė Johno Lennono ir Yoko Ono, tuo metu vykdžiusių savo  protesto akciją „Bed-in“ ir besiruošiančių Taikos koncertui, ar buvo koks konkretus įvykis, paskatinęs juos pradėti savo taikos kampaniją, Johnas atsakė, kad „…mus labiausiai paveikė ir įkvėpė laiškas, kurį gavome iš vyruko pavarde Peteris Watkinsas, sukūrusio filmą „Karo žaidimai“. Tai buvo labai ilgas laiškas, kuriame jis rašė apie tai, kas iš tiesų vyksta – apie medijų kontrolę, kaip jos valdomos, apie viską, ką žmonės giliai savo sąmonėje išties žino. Jis rašė, kad „Tokie žymūs žmonės, kaip jūs, turite jausti atsakomybę ir pasinaudoti medijomis vardan taikos pasaulyje.“ Mes skaitėme tą laišką tris savaites ir galvojome: „Mes stengiamės. Žmogau, viskas, ko žmonėms reikia, yra meilė.“ Nuo to laiško viskas ir prasidėjo. Jis buvo lyg šaukimas į taiką!“

 

Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje bus parodyti šeši svarbiausi Peterio Watkinso filmai: „Karo žaidimai“ (1965 m.), „Privilegija“ (1967 m.), „Bausmių parkas“ (1971 m.), „Vakaro žemė“ (1977 m.), „Komuna (Paryžius, 1871)“ (2000 m.) ir „Edvardas Munchas“ (1973 m.).

 

Filmas „Karo žaidimai“ pasakoja apie tariamai vykusią Kinijos invaziją į Pietų Vietnamą, ir taip išprovokuotą dar vieną pasaulinį karą tarp Rytų ir Vakarų. Apnuodyta radiacijos ir stokojanti būtiniausių priemonių visuomenės struktūra subyra. Kaip ir ankstesniuose, taip ir šiame filme, beveik visi filmo aktoriai buvo neprofesionalai. P. Watkinsas teigia, kad jo tikslas buvo įtraukti eilinius žmones į išplėstinę jų pačių istorijos studiją, ypač žinant, kad tuo metu branduolinio karo grėsmė buvo labai reali. Pamatę filmą BBC atstovai supanikavo ir, pasikonsultavę su valdžia, nusprendė jo nerodyti.

 

„Privilegijos“ veiksmas vyksta 1970-aisiais, kai dvi politinės partijos Anglijoje tariamai sudarė daugelio kritikuojamą koalicinę valdžią. Kad sukontroliuotų nepatenkintas mases ir nukreiptų žmonių dėmesį nuo politinės situacijos, trys tuo metu įtakingiausios šalies jėgos – valdžia, bažnyčia ir viešųjų ryšių organizacijos, kaip naujos šalies vienybės simbolį pasitelkia Steveną Shorterį – visų mylimą ir dievinamą pop dainininką. Anot P. Watkinso, Steveno Shorterio istorija yra alegorija, atskleidžianti valstybės manipuliavimo žmonėmis praktiką per religiją, spaudą, sportą ir populiariąją kultūrą.

 

„Bausmių parke“ pasakojama apie išgalvotą bausmių sistemą Amerikoje. Įtariamiesiems, daugiausia prieš karą protestuojantiems jauniems hipiams, leidžiama pasirinkti – arba sėsti tiesiai į kalėjimą, arba sudalyvauti sekinančiose fizinio išbandymo varžybose dykumos karštyje. Jei, persekiojami ginkluotų kareivių, jie pasieks iškeltą Amerikos vėliavą, gaus laisvę, jei ne – sės. P. Watkinsas ir vėl dirbo daugiausia su neprofesionalais, kurių asmeniniai įsitikinimai buvo arba griežtai už karą arba prieš jį, taigi vieni vaidino hipius, kiti – valdžios atstovus. Režisierius yra sakęs, jog filmuojant vieną įtempčiausių hipių persekiojimo scenų jis bijojo, kad kuris nors valdžios atstovą vaidinintis žmogus nebūtų užtaisęs šautuvo tikrais šoviniais.  

 

„Vakaro žemė“ vaizduoja gilios krizės apimtą Daniją, per kurią liejasi visuotinio streiko banga, nukreipta prieš NATO viršūnių suvažiavimą, tuo metu vykstantį Kopenhagoje. Ekstremistai pagrobia ministrą, o valdžia dėl šio išpuolio apkaltina kairiuosius. Filmas, kuriame vaidina 192 neprofesionalūs aktoriai, polemizuoja su intensyviomis tuo metu vykusiomis diskusijomis apie žiniasklaidos galią, darbuotojų streikus, terorizmą ir judėjimus prieš branduolinį karą. „Vakaro žemė“ yra vienintelis rimtas politinis filmas apie Vakarų visuomenės gyvenimą 1970-ųjų pabaigoje.

 

„Komuna (Paryžius, 1871)“ – tai P. Watkinso magnum opus. Filmo veiksmas vyksta 1871-aisiais ir atkuria Paryžiaus Komunos įvykius. Kai Versalio televizijos žurnalistas sukilimo realijas nušviečia raminančiu ir oficialiu tonu, Paryžiaus Komunos televizija transliuoja visiškai priešingą, sukilėlių perspektyvą atspindinčią informaciją. Filmas nufilmuotas paviljone, kuriame daugiau nei 200 aktorių, interpretuodami Paryžiaus Komunos įvykius, reiškia savo nuomonę bei jausmus, susijusius su socialinėmis ir politinėmis reformomis.

 

„Edvardas Munchas“ – biografinis filmas apie Norvegijos tapytoją ekspresionistą. Aprėpiama apie trisdešimt E. Muncho gyvenimo metų. Pagrindinis dėmesys skiriamas jo meną formavusiems veiksniams, ypač susijusiems su jį kamavusia liga, nesibaigiančiomis mirtimis šeimoje, o taip pat ir jaunystėje prasidėjusia bei visą gyvenimą besitęsusia meile ištekėjusiai moteriai. P. Watkinsas šį filmą vadina vienu asmeniškiausių savo kūrinių.

 

Rašė Lina Lužytė