Naujiena

Stonys apie VDFF retrospektyvą: „A. Arlausko filmai ypatingi“

  • 2018 09 03

Lietuvių kilmės filmų režisierius, aktorius ir pedagogas Algis Arlauskas Lietuvoje mažai žinomas, tačiau gerai pažįstamas Europos kino erdvėje. Kurdamas dokumentinį filmą, jis sako, atiduodąs dalį savo gyvenimo, nes jam dokumentika yra moralinis ir ideologinis kompromisas. Susipažinti su šiuo kino kūrėju kvies Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), vyksiantis rugsėjo 20-30 d.

 

Baskijos krašte (Ispanijoje) gyvenantis ir kuriantis režisierius gimė lietuvio ir baskės šeimoje, tačiau savo vaikystę ir jaunystę praleido Maskvoje. A. Arlauskas neapsiriboja viena sritimi, o vienu metu kuria skirtingose sferose. Jį traukia ir kinas, ir teatras, o ypač didelę aistrą režisierius jaučia pedagogikai. Dabar Bilbao mieste A. Arlauskas vadovauja garsiai kino ir teatro mokyklai „Anima Eskola“, kurioje mokiniai mokomi Stanislavskio metodu. Režisierius taip pat yra aktyvus Baskijos kultūrinio gyvenimo veikėjas, kurioje vardas dažnai mirga žiniasklaidoje.

 

„Jo filmai ypatingi. Algio Arlausko kino vizijose laikas gali imti tekėti atgal, kurdamas siurrealistinį, o kartu iki skausmo tikrą ir atpažįstamą sovietinio absurdiško pasaulio atspindį. Humoras ir tragizmas, dokumentalumas ir vaidyba, filosofija ir gilus socialumas čia sugyvena tobuloje kinematografinėje harmonijoje. Ir tai, neabejotinai, kinas, kurį kiekvieną kartą žiūrėdamas atrandi vis iš naujo“, – pasakoja režisierius Audrius Stonys, kuris ir rekomendavo festivalio rengėjams surengti šio autoriaus retrospektyvą.

 

Anot A. Arlausko, dokumentiniai filmai negimsta be reikalo. Jie ateina tuomet, kai susiklosto tam tikros sąlygos, kai persipina ypatingos akimirkos. Pirmasis jo dokumentinis filmas „Prisilietimas“ (1987), gimė tuomet, kai jis susipažino su aklu ir kurčiu rusų pedagogu bei psichologu Aleksandru Suvorovu, tapusiu pagrindiniu filmo herojumi. Filme režisierius priartėja prie aklų kurčnebylių vaikų, augusių Sovietų sąjungoje, pasaulio, atskleisdamas, jog pasiekti savo tikslų galima gyvenant net ir labai atšiauriomis sąlygomis.

 

Kitame savo filme „Nueiti kelią“ (1990) režisierius analizuoja atbulinio judėjimo idėją. Anot režisieriaus, kinas yra vienintelė meno forma, kurioje įmanomas atbulinis judėjimas, kur tu gali gimti iš naujo, judėjimas atgal gali reikšti mirtį ir gimimą iš naujo. Atgal eina žmonės, atgal važiuoja automobiliai, bet ir mes patys judame atgal. Juk senatvė yra kažkuo panaši į kūdikystę, nugyvenę gyvenimą mes ir vėl virstame vaikais.

 

O štai filmas „Laiškas motinai“ (2001), pasak režisieriaus, gimė siekiant tetrapleginiu paralyžiumi sergančiam Rubenui padėti surasti jo biologinę motiną, kilusią iš Ispanijos, tačiau dėl pilietinio karo persikėlusią  gyventi į Rusiją. Nors filmas pasakoja asmenišką Rubeno istoriją, režisieriui ši juosta reiškia daugybės XX amžiaus žmonių tragedijos paradigmą: „Rubeno laiškas motinai yra daugybės žmonių laiškai savo motinoms – kartu su Rubenu aš rašau laišką ir savajai. Ir laiško tikslas yra aukštesnis už asmeninius Rubeno interesus, kartu su juo mes visi rašome laišką savo motinoms, kurias praradome išeivijoje, kurios mirė, ar nuo kurių mes atitolome.“

 

Naujausias režisieriaus filmas „Bepročių sąmokslas“ (2016) pasakoja apie Saragosos gyventoją Enrique Gastoną, simpatišką keistuolį universiteto profesorių, kurio galvoje gimsta gražūs ir kilnūs, tačiau sunkiai įgyvendinami sumanymai. „Gastonas man yra modernus Don Kichotas. Jis užsibrėžia sau neįgyvendinamus tikslus. Jo žygdarbių užtektų ne vienam filmui, o ištisam televizijos serialui“, – apie filmo herojų pasakoja režisierius.

 

Įėjimas į Algio Arlausko dokumentinių filmų retrospektyvos seansus su nemokamais bilietais.

 

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis – Vilniuje rugsėjo 20-30 d., Kaune – spalio 2-4 d., Ukmergėje – spalio 5-7 d.

 

Daugiau www.vdff.lt