KŪRYBINĖ BIOGRAFIJA
Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė (g. 1981 m., Marijampolėje) – režisierė, tarpdisciplininė menininkė, dirbanti kino ir šiuolaikinio meno lauke. Savo kūryboje plėtoja išplėstinės animacijos ir dokumentalumo tyrimus, jungdama judantį vaizdą, instaliaciją ir kino kalbą. Gyvena ir kuria Vilniuje.
Studijavo animaciją, fotografiją ir medijų meną Vilniaus dailės akademijoje, taip pat „Media Arts“ programoje Plymouth universitete Jungtinėje Karalystėje. 2012 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė meno aspirantūros studijas ir įgijo meno licenciato laipsnį (02M1). Studijų metu įgyvendino meno projektą „ANIMARE: suteikti gyvybę, atgaivinti“ bei parengė tiriamąjį darbą „Alternatyvioji animacija ir jos tendencijos šiuolaikiniame mene“.
Nuo 2011 m. dėsto Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno katedroje. Šiuo metu yra docentė ir Animacijos bakalauro studijų programos vadovė. Vadovauja bakalauro ir magistro baigiamiesiems darbams, inicijuoja kūrybines dirbtuves, tarptautinius bendradarbiavimo projektus ir animacijos tyrimus akademinėje aplinkoje.
Savo kūrybinėje praktikoje autorė tyrinėja dokumentalumo raišką šiuolaikiniame mene ir kine, animaciją suvokdama kaip išplėstinę vizualinę bei konceptualią kalbą. Jos darbuose tikrovės įvykiai ir asmeninės patirtys transformuojami į poetines, laike besiskleidžiančias vizualines struktūras. Kūryboje nagrinėjamos atminties, transgeneracijos, lyčių reprezentacijos, kultūrinių ir socialinių procesų temos, reflektuojama atsakomybės ir atsparumo patirtis šiuolaikiniame pasaulyje.
Režisuoti filmai ir meno projektai buvo pristatyti tarptautiniuose kino festivaliuose bei parodose.
Animacinis dokumentinis filmas „Purga“ (2023, bendraautoris Antanas Skučas) pelnė daugiau nei dešimt tarptautinių apdovanojimų, tarp jų – Lietuvių kino akademijos apdovanojimą „Sidabrinė gervė“ už geriausią 2023 metų animacinį filmą. Filmas taip pat buvo įvertintas tarptautiniuose festivaliuose, tarp jų ÉCU – The European Independent Film Festival, Waterford International Film Festival, „Tindirindis“ ir Mumbai Shorts International Film Festival.
Dokumentinis filmas „Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą“ (2012, bendraautoris Mikas Žukauskas) buvo nominuotas Lietuvių kino akademijos apdovanojimui „Sidabrinė gervė“ geriausio trumpametražio dokumentinio filmo kategorijoje.
Ankstesnis filmas „Maskaradas“ tarptautiniame judančių vaizdų festivalyje „Next Festival“ buvo pripažintas geriausiu lietuvišku filmu.
Gintarės Valevičiūtės-Brazauskienės kūryba aptariama profesionalioje kino ir kultūros spaudoje bei kritikos tekstuose. Apie filmą „Purga“ ir autorės kūrybą rašė Santa Lingevičiūtė, Rimgailė Renevytė, Tomas Mitkus, Natalija Arlauskaitė ir kiti kino bei kultūros kritikai. Publikacijos pasirodė žurnale „Kinas“, portaluose LRT.lt ir Bernardinai.lt, savaitraštyje „7 meno dienos“, Lietuvos kino centro leidiniuose bei kitose kultūros medijose.
Autorė dalyvauja interviu ir diskusijose apie lietuvių animacijos raidą, dokumentinės animacijos formas bei šiuolaikinio kino procesus. Jos kūryba įtraukta į kino kritikų ir tyrėjų diskursus apie svarbiausius XXI amžiaus lietuviškus filmus.
Be kino kūrybos, Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė aktyviai veikia parodų ir tarpdisciplininių projektų lauke kaip kuratorė ir bendraautorė. 2019 m. tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius’19“ kartu su Artūru Bukausku kuruota Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ ekspozicija pelnė tris apdovanojimus, tarp jų – „Geriausios ArtVilnius’19 galerijos“ titulą.
2022 m., įgyvendinant programą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, kartu su bendraautorėmis sukūrė parodą „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“, kuri buvo pristatyta Kaune ir Lietuvos sezono Prancūzijoje renginiuose.
Autorės kūriniai ir instaliacijos eksponuoti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Valstybės pažinimo centre, taip pat tarptautinėse meno erdvėse Indijoje, Vokietijoje, Serbijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje.
Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė yra tarpdisciplininė kūrėja, nuosekliai plėtojanti animacijos kaip tyrimo metodo ir konceptualios vaizdo kalbos galimybes šiuolaikinio kino ir meno kontekste.
