Jonas Tomaševičius gimė 1937 m. birželio 25 d. Vilniuje.
1955 m. Lietuvos kino studijoje pradėjo dirbti operatoriaus asistentu.
1965 m. baigė Valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje. Daugybę metų buvo vienas iš vedančiųjų vaidybinių filmų operatorių Lietuvos kino studijoje.  
 
Filmografija
1995 „Aš nežinau, kas esu aš“, vaidybinis, rež. A. Jančoras, Betacam, 3 serijos, po 52 min.
1994 „Mediniai laiptai“, vaidybinis, rež. V. Rašickas, 35 mm, 90 min.
1992 „Džiazas“, vaidybinis, rež. R. Banionis, 35 mm, 90 min.
1992 „Žvėris, kylantis iš jūros“, vaidybinis, rež. V. Žalakevičius, 35 mm, 102 min.
1990 „Vaikai iš ‚Amerikos‘ viešbučio“, vaidybinis, rež. R. Banionis, 35 mm, 92 min.
1989 „Pabudimas“, vaidybinis, rež. J. Vaitkus, 35 mm, 124 min.
1988 „Neatmenu tavo veido“, vaidybinis, rež. R. Banionis, 35 mm, 83 min.
1987 „Don Žuanas“, vaidybinis, rež. J. Vaitkus, 35 mm, 2 serijos.
1986 „Šešiolikmečiai“, vaidybinis, rež. R. Banionis, TV filmas, 3 serijos.
1984 „Sūnus palaidūnas“, vaidybinis, rež. M. Giedrys, 35 mm, 89 min.
1983 „Moteris ir keturi jos vyrai“, vaidybinis, rež. A. Puipa, 35 mm, 92 min.
1982 „Skrydis per Atlantą“, vaidybinis, rež. R. Vabalas, 35 mm, 100 min.
1981 „Medaus mėnuo Amerikoje“, vaidybinis, rež. M. Giedrys, TV filmas, 74 min.
1980 „Žaltvykslės“, vaidybinis, rež. G. Lukšas, 35 mm, 2 serijos, 134 min.
1978 „Nesėtų rugių žydėjimas“, vaidybinis, rež. M. Giedrys, 35 mm, 100 min.
1977 „Mano vaikystės ruduo“, vaidybinis, rež. G.Lukšas, 35 mm, 76 min.
1977 „Dulkės saulėje“, vaidybinis, rež. M. Giedrys, 35 mm  
1975 „Smokas ir Mažylis“, vaidybinis, rež. R. Vabalas, CTV užsakymu, 35 mm, 3 serijos, 240 min.
1974 „Perskeltas dangus“, vaidybinis, rež. M. Giedrys, 35 mm, 94 min.
1973 „Kur iškeliauja pasakos“, vaidybinis, rež. A. Dausa, 35 mm, 80 min.
1972 „Herkus Mantas“, vaidybinis, rež. M. Giedrys, 2 serijos, 148 min. Apdovanojimai: Valstybinė premija 1973 m., antrasis prizas už operatoriaus darbą VI sąjunginiame kino festivalyje Alma Atoje’73.
1970 „Tas prakeiktas nuolankumas“, vaidybinis, rež. A. Dausa, 35 mm, 85 min.
1969 „Ave, vita“, vaidybinis, rež. A.Grikevičius, 35 mm, 85 min.
1968 „Jausmai“, vaidybinis, rež. A. Grikevičius ir A. Dausa, 35 mm, 90 min. Apdovanojimai: Diplomas už geriausią operatoriaus darbą X Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje’69, specialus žiuri prizas tarptautiniame San Remo’75 festivalyje. Kino šimtmečio proga 1995 m. lietuvių kino kritikų išrinktas geriausiu visų laikų lietuvišku vaidybiniu filmu.
1967 „Posūkis“, vaidybinis, rež. B. Jermolajevas, 35 mm, 81 min.
1966 „Laiptai į dangų“, vaidybinis, rež. R. Vabalas, 35 mm, 2 dalys, 96 min. (antrasis operatorius)
1966 „Ten, už durų“, dokumentinis, rež. A. Dausa. Apdovanojimai: Prizas už geriausią reportažą VIII Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje’67.
1966 „Šulinys“, vaidybinis, trumpametražinis, rež. I. Rudas, 2 dalys.
1965 „Niekas nenorėjo mirti“, vaidybinis, rež. V. Žalakevičius, 35 mm, 107 min. (antrasis operatorius)
1964 „Marš, marš, tra-ta-ta!“, vaidybinis, rež. R. Vabalas, 35 mm, 78 min. (antrasis operatorius)
1964 „Paskutinė atostogų diena“, vaidybinis, rež. A. Žebriūnas, 35 mm, 64 min. (antrasis operatorius)

Ištrauka iš kinotyrininkės Marijanos Malcienės straipsnio apie Joną Tomaševičių (1980)

Žiūrint į Jono Tomaševičiaus nufilmuotas juostas, pamiršti ekrano sąlygiškumą, lyg prieš tave atsivertų langas į realiai egzistuojantį tau artimą pasaulį, kuriame visa autentiška: ir žmonės su visa jų daiktiška aplinka, su visais komplikuotais jų ryšiais vienas su kitu ir su gyvenimu, ir vietos bei laiko žymės. Noriu pabrėžti – daiktiškąja, o ne buitiškąja aplinka. Nes Jono Tomaševičiaus kadrų daiktiškumas visad šiek tiek pakylėtas nuo buities, jo kuriamo pasaulio materialumas – individualiai suvokta gyvenimo tiesa, perleista per menininko pasaulėjautą.
Šiandien jau įprasta kalbėti apie mąslią ir lyrišką, žaismingą ir rūsčią Jono Tomaševičiaus kino kamerą, apie emocionalų, neretai – dramatišką operatoriaus braižą. Be privalomų profesinės meistrystės dalykų, kurie įgyjami dirbant, be sugebėjimo viską išspausti iš, deja, ne visad tobulos kino technikos, kuria disponuoja mūsų kino studija, Jono Tomaševičiaus darbuose matai savitą požiūrį į savo profesiją, savitus estetinius tikrovės vertinimo kriterijus. Tai ir sąlygoja jo kūrybinį veidą, pasižymintį labai jautria vidine klausa, nes tenka dirbti su skirtingais režisieriais, skirtinga dramaturgine medžiaga, kartais apimančia gerokai nutolusias viena nuo kitos epochas: nuo ankstyvųjų viduramžių iki mūsų dienų.

Dauguma operatorių yra linkę sumenkinti savo vaidmenį filmo kūrimo procese, nors nemaža iš jų padarė perversmus ekrano plastikos raidoje ir sukūrė savo operatorinio meno mokyklas. Jonas Tomaševičius taipogi nepretenduoja į pirmenybės laurus. Tačiau nė vienas režisierius, dargi genialusis Čarlis Čaplinas, kuris pats rašė savo filmų scenarijus, piešė dekoracijas, kūrė muziką, vaidino ir režisavo, neapsėjo be operatoriaus bendraminčio, taigi, ne vykdytojo, kukliai pasislėpusio už kino kameros, o menininko, nuo kurio daug kas priklauso: vientisa veiksmo atmosfera, vidinis dramaturginis ritmas, filmo stiliaus vientisumas ir, pagaliau, pati fizinė jo egzistencija ekrane. Vien tik prisiminus filmus „Jausmai“ ir „Herkus Mantas“, „Perskeltas dangus“ ir „Mano vaikystės ruduo“ nelieka abejonių, jog tik tolygių menininkų sinchroninių pastangų dėka jie tapo vienais geriausių lietuviškų filmų.