Donatas Banionis - Arvydo Juozaičio knygoje
KAUNO SAULĖ. ANTRA KNYGA
Leidykla "Eglė", Klaipėda, 2023 m.
DEVINTOJI VIGILIJA
KAUNAS KAIP PASAULIO AKIS
Kokia prasmė miestui virsti gyvenimo dekoracijomis? O miestui virsti aktoriumi, gal net artistu? Visa pasaulyje turi tikrą, kūno gyvenimą, ir simbolinę — neapčiuopiamą, vaizduojamą gyvenimą. Miestai statomi sunkiai, auga per kančias, auga kaip kūnas, o įgauna. Simbolinės reikšmės. Kartais žmonių ir miestų vaidmenys sutampa ir tada sakoma, kad miestas įgauną „pasaulio akį“ — ima regėti ir praeitį, ir ateitį.
Popiečio valandą „Knygų ministerijoje“ būdavo pageidaujama tylos pauzė, tačiau nutikdavo ji retai. Kitą dieną po „poezijos ir pavasarių“ temos bei netikėtų atodangų Nemune, draugai muškietininkai jautėsi atsipalaidavę ir net lengvabūdiški. Kalbėjo apie atslenkantį cikloną ir smaginosi anekdotais apie miesto merą Visvaldą, užsibrėžusį sugrąžinti Kaunui „mažojo Paryžiaus“ dekoracijas. Bešliurbčiodami kavą vyrai pajuto, kad paleisti ganytis liežuviai tuoj vėl bus užrišti. Nes po anekdoto apie mero pilį, iškilusią statybinio laužo vietoje, Radvila Perkūnas tėkštelėjo Pupų Dėdės išmintį: Kaunas mūsų, o mes rusų. Vyrai nejaukiai gūžtelėjo, nes pajuto neteisybę. Pirmiausia Kaunas, sakyk ką nori, bet tikrai ne rusų, o, antra tiek, turėjo būti pasakyta „Vilnius“. Bet, užuot paaiškinęs akibrokšto prasmę, Radvila išlupo iš krepšio ir numetė ant stalo vidurio albumo dydžio plokštę. Tai buvo sidabro spalvos moderniausias kompiuteris. Draugai prikando lūpą — ko jau ko, bet šito nesitikėjo. Visi žinojo, kad į naujausią techniką, kurios modeliai keičiasi kas pusmetį, Radvila svaido tik perkūnus.
— Štai tokius kompromisus reikia daryti su sąžine, — ištarė jis, užbėgdamas už akių klausimams. — Parodysiu jums kaunietišką gyvenimo inkliuzą. Mums reikia suprasti dar vieną mūsų miesto temą. Muškietininkai nieko neatsakė, tik gūžtelėjo ir vis dar liko prikandę lūpą. Kompiuteris buvo įjungtas, ekranas mirktelėjo ir pasirodė logotipas Ленфильм, kinostudijos „Lenfilm“ laivelis, — Nepageidaučiau.— ironiškai kostelėjo eskvairas, pasiglostydamas ūselius. — Tai bus rusų kalba. Be to, atrodo, seniena.
— Tu pats seniena! — griežtai dėbtelėjo į miruolių ambasadorių Radvila. — Be to, svetima kalba ne kupra.
Juozapo Albino veidas įgavo peleno spalvos.
— Nemaniau, kad tokios džiunglės pabus mūsų tarpe, — ištarė jis piktdžiugiška ugnele. — Vadinasi, Radvila prislėgs mus rusišku marksizmu?
— Filmu, ne marksizmu, — gaižiai atkirta šis. — Pamatysime brolį lietuvį. Nors filmas nei velnias, nei gegutė. Pavadinimas idiotiškas — Savižudžių klubas arba tituluoto žmogaus nuotykiai. Ir ką manote? 1981 metai, Brežnevas, socializmas, stagnacija ir jokios ideologijos, o čia — purpteli į dangų lengvutis kaip oras režisieriaus filmas. Jevgenijaus Tatarskio pasirinkimas — filmuoti Kaune. Bet! Manau, kad dėl to kaltas Banionis.
— Eik jau! — šūktelėjo Keliuotis. — Tik ne Banionis!
— Bet ir aš manau, kad taip,— ironiškai atsiliepė ir rašeiva, nepakeldamas akių. — Barono Miunhauzeno nuotykius rusai su malonumu filmavo toje beorėje apochhoje, ir jeigu ne Jankovskis, kas gali žinoti, kaip ten būtų buvę režisieriui Markui Zacharovui.
— Buvo įdomi epocha, — dėkingas atsiduso Radvila Perkūnas. — Princas Florizelis, Stivensono romano herojus, devynioliktas amžius, o štai ir mūsų aistros.
— Devynioliktas amžius? — cyptelėjo eskvairas. — O-lia-lia! Jaučiu gaivų vėlejį.
— Žinoma, Robertas Luisas Stivensonas, parašęs romaną, negalėjo numanyti, kad jo kūrinys…
— Taip, taip — bus ekranizuojamas Kaune. O-lia-lia!
— Joks Dikensas nenumatė, kad „Žmogiškoji tragedija“ įgaus daugelio televizijos serijų pavidalą. Bet mes — kita šalis… Žodžiu, filmuota buvo Kaune. Princas Florizelis klajojo po Kauną.
Draugai kaip apduję išklausė greitakalbės, trumpo pasakojimo apie Bakardijos karalystės princą Florizelį, klaidžiojantį po Europą ir kovojantį su savižudžių klubo prezidentu. Po pauzės: „Prezidentą suvaidino Donatas Banionis“.
„Kaunas? — užsirašė rašeiva. — Būtų Krokuvos kabare tas Florizelis, ir baigtas kriukis. Herbačiauskas galėtų pažinti save, ir taškas“.
— Prašyčiau pakentėti,— sučepsėjo Radvilas Perkūnas ir dar kartą gailiai įkvėpė, mėgaudamasis numatomu malonumu. — Jums neteks nusivilti dėl mano, atleiskite, podkasto — taip dabar sakoma? Santraukos, po galais. Pirmyn!
***
Filmo santrauka truko ketvirtį valandos. Florizelis, Paryžiaus dabita ir Londono dendis vaikštinėja po Kauną. Herojų vaidino Olegas Dalis, genijus, kuris, vaikštinėjo nė nepagalvodamas, kad Kaune čerpė gali nukristi jam tiesiai ant galvos ir neliks visų genijaus savybių. Ant tokios galvos! Jis lydimas ištikimo pulkininko ir asmens sargybinio Džeraldino. Abu draugai įveikia nusikaltėlių pasaulio šulą ir „Savižudžių klubo“ pirmininką, vadinasi, Donatą Banionį. Žuliką, šulerį, maklerį. Intriga? Vyko brangakmenio Pasaulio akis medžioklė. Baigiamosios filmo scenos — ant „Parlamento tilto“, Londone, kur Florizelis su pulkininku Džeraldinu, švęsdami teisybės valandą (jiedu susidorojo su nusikaltėliais, išgelbėjo Pasaulio akį) atlieka paskutinį iškilmingą aktą. „Parlamento tiltas“ — tai Aleksoto tiltas, kurio fone dunkso rūmų papuošalas „Didysis Benas“ - Vytautinės bažnyčios bokštas.
Filmo santrauka baigėsi, ekranas užgeso. Radvila, nuspaudęs klavišą, nužvelgė draugų veidus, ir jo paties veidas ištįso.
— Draugai, — pradėjo jis atsargiai. — Visa druska ta, kad viso pasaulio žiūrovai mato tik šitai, ką pamatėte ir jūs — dekoracijas ir genialią vaidybą. Draugai, — ištarė iškilmingai Radvila. — bet juk ne tai! Elegantiški vyrai stovi ant Parlamento tilto Londone, o už jų nugarų į dangų šauna senasis Vytautinės bažnyčios bokštas, buka savo smaile. Žodžiu, mes, lietuviai, apgauname pasaulį ir matome daugiau. Kaunas mūsų akyse tampa ne tik dekoracija — jis virsta artistu.
Draugai tylėjo sutrikę. Taip, šaunusis pulkininkas Džeraldinas ir kilnusis Florizelis, sustoja Aleksoto tilto viduryje. Ir princas padeda paslaptingą Pasaulio akies brangakmenį ant tilto turėklo ir tada nustumia jį į „Temzę“. Finita la comedia.
— Į mūsų Nemuną — pūkšt! Nesantarvės akmuo — pūkšt! — Radvila užverčia kompiuterio dangtį. — Ir Nemunas-Temzė išvaduoja žmoniją nuo beprasmiškos kovos dėl pragaištingo akmens. Pūkšt! — ir moralas: didelis turtas nebežlugdys mūsų.
— Žmoniją gelbstintis žingsnis? — prunkštelėjo Keliuotis. — Tų akmenų devynios galybės.
Ir čia netikėtai išdidžiai eskvairas Herbačiauskas, atkišęs savo siauras lūpas, lyg degustuotų vyną, ištarė:
— Visas Kaunas bus užlietas kaip toji Pasaulio akis, numatau! Nemunas vertas didesnių turtų nei tas brangakmenis. Bet man patiko. Be vilties ir su didybės aureole. Tokia nuotaika sukuriama tragedijos pabaigoje. Nors ir vaidinama komedija. Nenustebčiau, jeigu Nemunas patvintų ir užlietų Vytautinę bažnyčią. O ir patį tiltą su visu Kaunu.
— O ne, ne! Ne tai! — susijaudino Radvila Perkūnas. — Broliai mano, šiuo filmu pasakoma, kad Kaunas — pasaulio centras, o Pasaulio akis — tai Lietuva. Ir Donatas Banionis!
Nerimo kibirkštis nubėgo draugų žvilgsniais.
— Šarman, katakombų karalius gal ir teisus, — suplojo pirštinėtais delnais Juozapas Albinas Herbačiauskas. — Mums reikia suprasti, kas ką čia pasako. Kaunui ir visai Lietuvai!
***
Draugai ėmė šaukti vienas per kitą, rašeiva vos spėjo užsirašyti ginčo santrauką.
Imperijos filmų kūrėjams Lietuvos-dekoracijos ilgesys buvo tarsi fata morga — gundantis, traukiantis sava „Vakarų vitrina“.
Kaunas atspindėjo XX amžiaus pradžios dvasią ir materiją, bet atspindėjo ir „mažojo Paryžiaus“ sienas bei grindinį. Ir rusiško komunizmo siaubą. Pagaliau Brežnevo laikai, kai Pribaltika rusams, o Pabaltijys saviems buvo lyg eldoradas. Valstybinių studijų meistrai iš Maskvos, Leningrado, Kijevo, Minsko ir net Vidurinės Azijos čia ieškojo „langų į Vakarus“. Rygos langas — didžiausias, Talino — gražiausias, Lvovo ir Vilniaus — lenkiškiausias. O Kauno? — kaunietiškas. Vidinis Vakarų kiemas. To ir reikėjo princo Florizelio klajonėse.
Tai buvo iššūkis, provokacija. Provincinės Europos gatvėse vaikšto paryžiečiai ir londoniečiai? Galbūt. Tik ar XX amžius Paryžiaus ir Londono pavartės atrodė bent jau panašiai? Kam gi rūpi! Optinė apgaulė nedidelė, „Europos langas“ Kaune — jaukus. Geras kinematografistas daug ką pagavo.
„Ir kaltas dėl visko Donatas Banionis. Jis pageidavo filmuotis Kaune, jis gavo čia teisę filmuotis. Šalia savosios amatų mokyklos Miško gatvėje! Atiduodamas jai duoklę ir pagarbą.“
„Ką gali žinoti, — brūkštelėjo rašeiva. — Gali būti“.
***
Negalėjo būti?! Galėjo. Ak, Donatas Banionis! Jam ir brežnevinis Kaunas buvo ne šuns papas, kaip sakydavo Šančiai. Banionis buvo lietuviško gudrumo ir talento lydinys. Be to, landumo etalonas? — taip. Inteligentiškumo šablonas? — taip. Valstietis, galėjęs tapti aristokratu? — taip. Charakteris kaip kostiumas, tinkantis ir socializmui, ir kapitalizmui, ir visiems - būtinas, reikalingas, o pirmiausiai reikalingas sau, sau ir naudingas. Visuomet apsiginklavęs aistra gyventi, jaučiantis visas galimybes, kurias teikia epocha, santvarka ir kinas — ir todėl jis visuomet laimi. Ir socializmas jam nebaisus, jis lengvai pritaikomas asmeniniams interesams, nors ta ideologija yra kolektyvistinė. Net kunigą socializmo sąlygomis epizode suvaidins, jeigu reikia, kaip herojų suvaidins. O kai jau taps herojumi-pirmininku filme „Niekas nenorėjo mirti“ — visus išvers iš klumpių. O kai jau taps astronautu „Soliaryje“, visus pakels į kosmoso ūką. Nelaimėlis, kuris pralaimi kūną, bet laimi dvasią. O dar nelaimingas genijus „Bethovene“? Visur jie ne tiek kūrė charakterius, kiek vartė savą charakterį… Ir visa tai iš Kauno amatų mokyklos molio.
— Banionio kaip aktoriaus kojos Kaune išdygo, — reziumavo Radivila, triumfuodamas, tarsi tas kojų dygimas nuo jo priklausęs. — Charakteris suformuotas Kauno užsispyrimo, kaunietiško apsukrumo, kaunietiško landumo. Ir štai — filmas, kuriuo jis grįžta į Kauną ir nusilenkia jam. Esu tikras, kad jeigu ne Banionis, režisierius dekoracijoms būtų pasirinkęs kitą miestą.
— Tikėtina, ką jau, — burbtelėjo Keliuotis, jo akiniai sušokčiojo. — Banionis amžinoje amatų mokykloje... Miško gatvė tuomet buvo tokia pat, kaip ir ir šiandien. Tik dabar toje mokykloje kakžos „Karaliaus Mindaugo“ mokymo centras.
— Puodus žiesdamas gali ir karaliumi Mindaugu tapti.
— Jo tėvu, didžiu artistu, — sukikeno Herbačiauskas. — Kaip Marcinkevičiaus „Mindauge“.
***
Po valandėlės draugai jau mėgavosi latė kava ir jautėsi nelyginant sėdėtų ant Karmelitų paplūdimio smėlio, sumerkę kojas į Nemuną. Įsikalbėjo apie Miško gatvės mokyklą, kurioje 1937 metais Banionis jau mokėsi. Mokslo draugužiai Vaclovas Blėdis ir Jonas Alekna paviliojo Donatą nueiti į Darbo rūmus? Ką hm, tikrai, nes ten ką tik duris buvo atvėrusi teatro mokykla. Draugužius priėmė, jaunučiui Donatui — nevalia! Kur ten priimsi, kai dar be paso. Tačiau tokiame amžiuje pabudusios aistros nebeužkirsi — užtrenkė prieš jo nosį duris, jis įlindo pro langą. Vaclovas Blėdis nešė ir nešė Donatui užsiėmimų užrašus, pjeses tekstus, kurias repetavo, o jis etiudus vaidino savo mažučiame kambarėlyje. Kaune pasirodė mesje iš Paryžiaus — Juozas Miltinis, jam knieti patikti ir įtikti?
Po to... — raudonasis teroras, rudasis maras, Lietuvos nebelieka. Tačiau scena jau nebeužudoma jaunoje sieloje, o grimo kvapas — saldžiausias pasaulio kvapas, užmušantis karo tvaiką. Kai 1940 metais pasirodė pirmieji okupantai, lietuviška valdžia jau buvo suformavusi Panevėžio teatro trupę. Dykai uždarbiavęs Valstybės teatre Donatas nurodožė pas J. Miltinį, atvykusį pirmų gastrolių į Kauną, ir Juozas Miltinis jaunuolyje įžvelgė azartą. Užsiplieks... pasakė jaunas metras. Jaunuolio akyse degė jam pačiam gimininga ugnis. Tuo būdu 1941 metų pirmąją vasaros dieną Banionis jau Panevėžyje. Puodų žiedėjo amato jam prireiks tik senatvėje, kai Vilniaus Valdovų rūmų požemiuose suvaidins karaliaus Mindaugo tėvą-puodžių. O dabar - pasauliui sušunkama: atas!
***
Rašeiva įkišo savo trigrašį — viziją, aiškinančią kuo aktorius skiriasi nuo artisto.
Aktorius — tai „skolintos sąžinės“ meistras, sielos gelmėje gyvenantis nelyginant advokatas, pateisinantis kiekvieną personažą, kurio imasi, vadinasi, ir maniaką, ir žmogžudį. Tai darbas iš pašaukimo, degimas ant išprotėjimo briaunos. O kas tada yra artistas? — dar baisesnis demonas. Bet ir ne vien, o aukštesnė aktoriaus pakopa. Jeigu aktorius yra kosmonautas, įveikęs žemės trauką, galintis išnaudoti nesvarumo būseną savo žavesiui scenoje, tai artistas — astronautas, išlipęs ant Mėnulio paviršiaus ir nebe žavintis, o sukeliantis pagarbią baimę ir garbinimą.
Lieka paslaptis, kodėl aktorius Europos krikščionys kelis šimtus metų laidodavo už kapinių tvoros? Ak, jų sielos gyvenusios svetimus, ne savo gyvenimus.
Taip rašeiva baigė pastabas, pakeldamas galvą nuo užrašų.
— Artistas? — pakėlė antakius ir Miruolių karalijos ambasadoriu. — Šarman, man seniai šitai aišku. Nebūsi genijus — joks tu artsitas. Pasakysiu daugiau: artistas — ne profesija, — Juozapas Albinas caktelėjo liežuvio galu, fiksuodamas atradimą. — Artistas gali virsti net oru, jeigu reikia. Tai terorizmas! Net nuodingas, net apnuodytas oras mums būtinas — juo alsuojame. Per prievartą. Bet, ir tai absoliučiai aišku, ponai, kai nėra genialaus aktoriaus, vadinasi, artisto, mes jaučiame oro stygių, imame dusti. Trumpai tariant yra taip: artistai — tai ne žmonės, o mūsų viskas.
Herbačiauskas liko patenkintas savo atsakymu — jis atsilošė kaip Krokuvos kabarė scenoje, baigęs prakalbą. Dendiškai susinėrė juoda oda aptrauktus pirštus ir nukreipė akis į kažkokiu būdu ant stalo, greta jo atsiradusį Donato Banionio portretą. Tai buvo herojus Kevinas iš filmo „Soliaris“.
Visų trijų muškietininkų akys nukrypo į Miruolių karalijos ambasadorių. Jis turėjo baigti mintį. Juk ne kartą pabrėždavo, kad nepakanka bendrų kalbų apie veržliąją lietuvių kartą, pakėlusią Lietuvos viltį iš paniekinimo pelkės lemiamais 1960-1965 metais. Taip ne kartą sakė Herbačiausias. Ir štai jis išskyrė tipažą:
Heorikų buvo visur, ir architektūroje, ir poezijoje, tačiau…
— Tačiau, ponai! — pakėlė jis toną cypiančia styga. — Ponai, tenka pripažinti, kad tais metais atėjo kino diktatūros metas. Ir — ką man labai sunku pripažinti, suprantama, — ir nebe ant scenos, ne teatre, o kine suspindo epochos magija. Net Lietuvoje. Mūsų Lietuvėleje po ruso padu mums jau rūpėjo, kur ir kaip Lietuvėlė prasimuš į pasaulį. Ir pramušė. Ir visi sužinojo, kad tai padarė du heroikai — Vytautas Žalakevičius ir Donatas Banionis.
***
O juk galėjo... Donatas Banionis galėjo nepasirodyti. Galėjo nebūti nei nacionalinio charakterio subjekto, nei… Nežinia dar ko.
Karo frontui traukiantis, dar nė ritmu aktoriumi netapęs vaikinas, nutarė trauktis į Vakarus. Žinoma, kartu su besitraukinačiais vokiečiais. Būtų ir pabėgęs, jeigu likimą nebūtų nulėmusios dvi lemties akimirkos. Pirmoji blykstelėjo, kai draugas, su kuriuo traukėsi, Vytautas Mačernis, netikėtai šoko vežimą ir nulėkė į namus Žemaičių Kalvarijoje; kad namų kieme jį pakirstų sprogusio sviedinio skeveldra. Banionis pasuko kiek kitu keliu, kur jo laukė antroji lemties akimrika — prie gelžkelio jis užmigo šieno kaugėje. Kai pabudo, vokiečiai jau buvo persikėlę į aną pusę, o šiapus visur rusai.
Toliau? Skurdas, vargas ir kabinimasis į duonos riekę.
Pirmieji gyvenimo mokslai Kaune ir gyvenimo universitetai. Juozas Miltinis sau įprastu būtu — negailestingai ir kankindamas — išspaudė iš Banionio artistą. O kaunietiškas jaunuolio optimizmas ir landumas pramušė jam sienas visur — ir į teatro sceną, ir į pasaulio kino ekraną.
Iki 1960 jis subręsta kaip aktorius, tikras svetimų sąžinių meistras. O tada ateina 1965 metai, žvaigždžių valanda. Be Vytauto Žalakevičiaus, pakvietusio energingą scenos meistrą pagrindiniam vaidmeniui filme „Niekas nenorėjo mirti“, niekas nebūtų pamatęs naujo lietuviško tipažo, pakylančio į pasaulio orbitą.
Tik kinas, tik kinas tuo metu galėjo atnešti tikrą garsą, sėkmę ir šlovę.
„Niekas nenorėjo mirti“ pagrindinis charakteris — nebylio Vaitkaus sūnus-pirmininkas, buvęs lietuvių partizanas-miškinis. Šį nepaprastai sudėtingą tipažą galėjo suvaidinti tik dvilypis charakteris — Banionis. Jis nebuvo panašus į žavųjį Regimantą Adomaitį, nebuvo jis ir paslaptingasis Algimantas Masiulis, o tuo labiau inteligiškasis Laimonas Noreika — ne. Ir todėl jis prašoko visus lietuvius. Aktoriaus raktas spindėte spindėjo ant jo rankose. Ir atrakino „geležinę uždangą“ — pro Karlovy Varų festivalio duris jis išėjo į pasaulio ekranus.
O tai reiškė ir Rusijos erdves. Keleri metai pirmoios šlovės, ir Donatas Banionis gauna pasiliūmą suvaidinti rusų-sovietų šnipą filme „Ne sezono metas“ (Мертвый сезон, 1968 metai). Filmą pasižiūrėjo apie 38 milijonai žiūrovų. Filmo sėkmę lėmė... ir D. Banionio herojus. Dvilypis charakteris. Vakaruose gyvenantis čekistas-šnipas-žvalgas. Toks tipažas Rusijoje stoja šalia didvyrių ir mistikų, o rusiško skurdo ir komunizmo erdvėje šnipas — geidžiamiausia porofesija. Šalia kosmonautų, žinoma. Vakarų malonumuose maudytis ir Kremliui, komunizmui tarnauti? Svajonė milijonams vaikinų. Banionis tapo pasiutiškai populiarus Rusijoje.
Stop. Dendiškas eskvairiškas balsas nutrūko.
— Ponai, dabar prašyčiau dėmesio. Mes atėjome prie nemaloniausio momento. Reikia pažvelgti kas parašyta labiausiai skaitomoje interneto enciklopedijoje, toje nelaimingoje Vikipedijoje: „Meninė juosta „Ne sezono metas“, režisierius Sava Kulišas. Filmas 1968-aisiais sumušė visus populiarumo rekordus – dešimtys milijonų žiūrovų.“ — jis pakėlė galvą. — Taigi, lyg ir nieko? O iš tikro... nepasakyta. — Herbačiauskas tarsi susmuko savo kampe. — Mūsų Banionis nė nenujautė, kad prisideda prie būsimojo Rusijos niekadėjo ir kruvinojo diktatoriaus gimimo. Akušeriu, taip sakant, tapo. Putino gimimo, — raugtelėjo eskvairas. — Tai davė vardą tam antiherojui... Ne, ne, ne mūsų Putinas! Ne Vinco Mykolaičio pseudinimui!
Lyg iš savęs juodamasis, lyg iš kalbos genijaus, kuris suveda kartais į daiktą neįmanomus gretinti vardus, Eskvairas nutilo.
***
Taigi, Putinas Vladimiras, būdamas neapsūkavęs Leningrado kiemų „pacanas“, kino teatre pamatęs filmą „Ne sezono metas“, išėjo iš kino gerokai nustebęs — jis pamatė savo ateitį. Tai tau Donato Banionio ir jo bendražygių gyvenimas geidžiamuose Vakaruose. Žavėjosi dešimtys milijonų, o šešiolikmečiui jaunuoliui... nutarė tapti agentu panašiu į Banionio Ledeinikovą — jaunuolis pasibeldė į Leningrado KGB duris.
(Žr.: „XXI amžiaus“ , 2009 m. vasario 25 d., Nr. 2 )
— Toliau reikia daryti išvadas patiems, — baigė Miruolių ambasadorius. — Tokie tapatybės ženklai… Kas yra gyvenimas, ponai, jeigu ne paradoksas? Jame susitinka net tie, kurie susitikti negalėjo. Banionio ir Putino figūros negalėjo net priartėti viena prie kitos, o priartėjo. Pirma, abu buvo šešiolikmečiai, kai pamatė save ateityje, ir raunasi į ją. Taip sakant. Galima būtų padėti tašką. Bet!
Eskvairas sunkiai ir giliai atsiduso, iš padilbų pažvelgė draugus. Tie tylėjo lyg akmenų į burnas prisigrūdę.
— Taip, mano draugai. Abu šie tipažai geriausiai nusako savo tautų charakterius. Artistas ir Prievartautojas — tai Lietuva ir Rusija. Lietuviai yra teatralai, per šimtmečius vaidybą išgyvenę bažnyčiose, patyrę prie altoriaus visas teatralizuoto-švento gyvenimo viliones. Vargšai lietuviai, ypač lietuvės motinos, kurios nieko taip negeidusios, kaip sūnaus-kunigėlio. Kunigo-Artisto. Ir jį gavo. Donato Banionio asmenyje Lietuva gavo net išganytoją, kuris peržengė Lietuvos ribas kaip niekas kitas. Tai mes... O rusai? Rusai, su sava „sobornost’“ ir ortodoksija tapo visų kaimynų prievartautojais. Geopolitikais,prievarta ir caro valia...Prasidėjo tai seniai, kai Lietuva dar pajėgė atremti Ivaną Rūstųjį (Vytauto Didžiojo anūką). Ir imperija, imperiškas charakteris užraugtas. Dabar — čekistas Putinas iš to raugo išaugęs. Ukraina… Siaubas… Lietuviai ir rusai — skirtumas, didelis skirtumas.
Įsivyravo tyła.
Pirmasis žadą atgavo Radvila Perkūnas.
— Vadinasi, sovietinio šnipo vaidmuo… .Vadinasi, mūsų Banionis… vadinasi, jį suvaidinęs, pastūmėjo vaikigalį Putiną į tirono kelią? Hitlerio kelią? Kokie niekai! Banionis niekuo dėtas — Putiną sukūrė ir pastūmė pats KGB!
— Ir kuo čia dėtas Kaunas, prašau pasakyti! — suriko Keliuotis. — Aš protestuoju! Atleiskite ponai, trūksta žodžių… Nesąmonės.
— Mille pardons! — Herbačiauskas pakėlė laikraštį, kuriuo ką tik pasinaudojo. — Ponai ir draugai. Jūs juk sutinkate, kad Kaunas yra Kaunas. Ir kad Banionis apsukrumo mokytis pradėjo Kaune. Jis pabudo Kaune kaip aktorius, vaidinti pradėjo Kaune, jau ir amatų mokykoje, ir jaunuolių teatre, ir kambarėlyje. Ir tik tada jo kelyje atsirado Miltinis, o paskui Žalakevičius… Koks nuostabus, didingas kelias. Koks raugas, kokia galinga jėga, kokia aistra sprogdinti — „Dėmesio man, dėmesio! Žiūrėkite į mane!“ — jis stabtelėjo, ir, išpūtęs akis, kaip būna netikėtai minčiai šovus į galvą: — Ponai — juk pats kinas yra žmogaus valdymas per jausmus! Ir koks šventasis to atsilaikys, prisimušęs prie šio įrankio? O jau tuo labiau žmogėdra! Visi, kas trokšta dėmesio kaip oro, išgyvena tą pačią aistros valandą! Ir tai žmogų ištinka jau šešiolikos. Būsimas kraugerys Putinas būtent šešiolikos patraukė į pilkąjį KGB pastatą Leningrade, — eskvairas spragtelėjo pirštų galais. — Ak, kokia ironija, koks svaigulys, ironija: pamatęs mūsų Banionio personažą Ladeinikovą ekrane..., mille pardons, tūkstantis atsiprašymų — gimsta būsima tironas. Kuris valdys jau nebe iš ekrano, o iš generalinio štabo, vadovaujamo čekistų. Beje, lietuvaičių bajoro Džeržinsnio palikuonių.
— Idiotizmas! — riktelėjo Keliuotis, visas išraudęs ir pašokdamas ant kojų. Jis dūrė pirštu į laikraštį, kuris gulėjo priešais Juozapą Albiną. — Skaityk, ambasadoriau nelaimingas — skaityk! Juk pasirengęs mums dar kažką paskaityti. Ten dar šis tas yra, pats skaičiau. Ir ten dar vienas idiotizmas.
Juozapas Albinas krenkštelėjo į juodą kumštį ir pakėlė laikraštį.
— Ką gi, klausykitės: Pats D. Banionis, važiuodamas į Maskvą, net nesvajojo, jog būtent jam atiteks tas vaidmuo. Savo prisiminimuose aktorius tvirtina, jog… galvojo tik nusipirkti atsarginių detalių savo automobiliui „Moskvič“. Tačiau likimas… (Ten pat)
Eskvairas iškilmingai nužvelgė ištįsusius veidus ir, nesulaukęs prieštaravimų, tęsė:
— Ir vėl tūkstantis atsiprašymų. Žmogus save išduoda. Lemtį apnuogina. Jis — paprastutis, jam reikia tik automobilio „Moskvič“, — čia jis nutaisės iškilmigą miną, sudavė kumščiu į delną:— Šis epizodas — tai merkantiliškasis Kaunas. Aistrai nurimus, gyvenant provincijoje, matant skurdą namuose ir prabangą anapus, įsiveisia sieloje velniai…Velnias glūdi detalėse. Atsarginių detalių — pamanyk, reikia. Atsarginės dalys skamba lyg nusidėvėjusio talento dalys… Tai juk furtūna, negalima juokauti. Baninionis jau kilo į Everestą po itin sėkmingaisuio starto „Niekas nenorėjo mirti“. Bet ne, jam rūpi „Moskvičius“, nors už kampo jo jau laukia elitinė „Volga“! Ne, kaunietiškas amatų mokyklos charakteris neleidžia tikėtis gulbės danguje, kai gali nugriebti žvirblį į delną. Po galais, žmogui reikia detalių „Moskvičiui!“ Genialu ir paprasta! Už kampo laukia Ladeinikovas, įkvėpsiąs Putiną, o Banioniui rūpi „Moskvič" detalės. Vargdieno žmogaus likimas kaip ant delno, Dižiuotis reikia tokiais žmonėmis.
Išpylęs šį pamokslą, Herbačiauskas subliuško kaip pradurtras balionas ir pelenų spalvos uždanga gulė ant jo veido.
— Tik jau… didžiuotis? — išlemeno Keliuotis, apsidairė ir jo sukepusios lūpos virpėjo. — Iš proto išėjote jūs čia visi… Nereikia daryti tragedijos iš farso… Visiems žinoma, kad KGB konsultantai „Lenfilme“ pasakė, jog inteligentiškas Banionio veidas netinka būti sovietinio žvalgo įvaizdžiu. Bet štai — ir šitai žinoma, — Banionio vidinė energija pramušė jam kelią į rolę. Ir štai kas parašyta, — jis žaibiškai atsivertė laikraštį: „Tąsyk D. Banionio kandidatūrą apgynė KGB karininka Konanas Molodyj, kurio istorija buvo vaizduojama filme… Jis ir sugrąžino aktorių į filmavimo aikštelę.“ (Ten pat)
Lyg giltinės žingsniai sukaukšėjo „Knygų ministerijoje“.
— Kokios čia užuomininos? — ištarė pagaliau rašeiva. — Kam tos čekistiškos užuominos. Kokią išvadą mes turime padaryti, ponai? Kad „Ne sezono metas“ — KGB darbuotojų filmas apie KGB darbuotojus? Tuo niekas neabejojo. Ir dar žinoma: slaptosios tarybos Rusijoje kėlė tik pagarbią baimę, o žvalgų ir agentų adresu net meilę! Ir kuo sunkiau šalis buvo valdoma, tuo didesne laime ir pagarba apgaubiami saugumiečiai. Antraip!.. Antraip jokio karo prieš Ukrainą Putinas, čekistų karalius nebūtų pradėjęs.
— Komunalkos ir lageriai sukūrė Rusiją. Apkvaišimas nuo savo išskirtinumo, nuo rusų pasaulio ir velniai žino kokios Euro-Azijos.
Rusai pirmi į kosmosą?! Pirmi! Žemės rutulį iš kosmoso pamatė pirmi? Pirmi! Vadinasi, turi teisę į visą žemės rutulį plius žmoniją. Ir šaukia jie: bombos!
— Branduolinės? — atsargiai linktelėjo Keliuotis.
— Siaubas, — linktelėjo Eskvairas.
Kuo turėjo baigtis ši popietė?
— Banionio tema… Lietuvio charakterio tema. Jis buvo populiariausias lietuvis Rusijoje, to neuždrausi ir neatšauksi. Atsakomybė. Visa kita — juokas. Šviesos deivės fakelas iš Miško gatvės kiemo nutrenkė Banionį į pasaulio orbitą, to mums pakanka.
Visi muškietininkai atsiduso ir suplojo. Plojo vangiai, kaip plojama po nesėkmingos paskaitos.
— Ponai, mes nuėjome į lankas. Kauno marios pakeltos virš miesto, ir jeigu Rusijos čekistai sumanys mus susprogdinti, ar savi bebročiai, tad Frolizelis ir jo pagalbininkas pulkininkas Džeraldinas — ak, Pasaulio akis. Toks Kaunas.
