Spalio 20 d., eidamas 87-uosius metus, mirė kino operatorius, dokumentinių filmų režisierius, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys nuo 1979 m. Arvidas Andrijus Baronas.

Arvidas Baronas gimė 1940 m. spalio 2 d. Vilniuje. Kinui atidavė daugiau kaip šešis dešimtmečius. 1958 m. pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje mechaniko padėjėju, vėliau tapo operatoriaus Leono Tautrimo asistentu. 1964 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą (VGIK), operatorių fakultetą. Lietuvos kino studijoje dirbo iki 1992 m., vėliau kūrė kaip laisvai samdomas operatorius ir režisierius.

Kaip operatorius jis dirbo su daugeliu ryškiausių Lietuvos kino kūrėjų: Almantu Grikevičiumi, Robertu Verba, Marijonu Giedriu, Arūnu Žebriūnu, Henriku Šablevičiumi, Petru Abukevičiumi ir daugeliu kitų. Ypač svarbus jo indėlis į lietuvių gamtos kiną. Su Petru Abukevičiumi ir Vytautu Damaševičiumi jis sukūrė filmus „Vilkas“, „Juodasis gandras“, „Saigakai“, „Mažoji gulbė“, „Baltoji pelėda“, „Lizdas pasaulio pakrašty“, „Gyvybės salos“. Jo gamtos kadrai pasiekė ir tarptautinę auditoriją: jis filmavo britų serijai „Survival“ ir Japonijos televizijai NHK. Ilgos ekspedicijos į tundrą ir kitus atokius kraštus reikalavo kantrybės ir meistriškumo, kurį jis vertino labiau už viską.

Jis nufilmavo ir Arūno Matelio debiutinį filmą „Pelesos milžinai“ (1989). Arūnas Matelis jį vadino savo kino krikštatėviu ir prisimena, kad šalia jo debiutantui buvo ramu: operatorius leido klysti ir pats ieškodavo, ką filmuoti.

Arvidas Baronas režisavo ir pats filmavo dokumentinius filmus „280 berniukų“ (1970) apie „Ąžuoliuko“ chorą, „Čempionai gimsta suole“ (1974), „Rytoj...“ (1991). Jis nufilmavo daugiau kaip 200 siužetų kino žurnalams. Nuo 2000 m. Lietuvos dailės muziejuje įamžino daugiau kaip 300 valandų dailės gyvenimo. 2024 m. jam buvo įteiktas Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolas“ garbės apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.

Kolegos jį prisimins kaip šviesų, nepaprastai kantrų ir ironišką žmogų. Savo sėkmes gamtoje jis juokais priskirdavo Kuciuliukui, pasakų padarėliui, kuris esą atvarydavo debesėlį, prišaukdavo saulę ir susitardavo su žvėrimis.

Velionio valia jo kūnas bus kremuotas, o viešo atsisveikinimo ir laidotuvių nebus. Arvidas norėjo, kad urna liktų su žmona ir kad kada nors jie atgultų amžinojo poilsio kartu.

Lietuvos kinematografininkų sąjunga reiškia nuoširdžią užuojautą velionio žmonai Aldonai Radvilaitei, artimiesiems, draugams ir kolegoms.