2025 m. vasario 18 d., antradienį, užgeso Lietuvos kino legendos, garso režisieriaus Petro Lipeikos gyvybė. Jis paliko nepamirštamą pėdsaką Lietuvos kino ir televizijos pasaulyje, savo kūryba ir darbu tapdamas vienu iš žymiausių šalies garso menininkų. Petras Lipeika mirė eidamas 102-uosius metus, palikdamas po savęs didžiulį kultūrinį palikimą ir įkvėpimą naujoms kartoms.

Petras Lipeika gimė 1923 m. rugsėjo 11 d. Per savo ilgą ir produktyvią karjerą jis dirbo Lietuvos kino studijoje, Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje, taip pat Baltijos TV. Jo 55 metų trukusio darbo metu jis įrašė garsą daugiau nei trisdešimčiai lietuviškų meninių filmų, kelioms dešimtims dokumentinių filmų ir įgarsino kelis šimtus užsienio meninių filmų lietuvių kalba. Daugelis jo darbų tapo neatskiriama lietuvių kino aukso fondo dalimi.

Tarp žymiausių filmų, kurių garso takelį kūrė Petras Lipeika, yra tokie kino šedevrai kaip „Herkus Mantas“ (rež. M. Giedrys), „Maža išpažintis“ (rež. A. Araminas), „Vyrų vasara“ (rež. M. Giedrys), „Laimingas, laimės neradęs“ (rež. A. Araminas), „Mano vaikystės ruduo“ (rež. G. Lukšas), „Nesėtų rugių žydėjimas“ (rež. M. Giedrys), „Perskeltas dangus“ (rež. M. Giedrys), „Velnio sėkla“ (rež. A. Puipa) ir „Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. A. Puipa). Šie filmai ne tik išliko Lietuvos kino istorijoje, bet ir įkvėpė daugelį dabartinių kūrėjų.

Petras Lipeika buvo ne tik talentingas garso režisierius, bet ir tikras mokytojas. Daugelis šiuolaikinių garso režisierių jį vadina savo mokytoju ir įkvėpėju. Jo darbai buvo įvertinti ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. Jis buvo apdovanotas pirmo laipsnio diplomais už geriausią garso apipavidalinimą tarptautiniuose kino festivaliuose, įskaitant filmus „Kai aš mažas buvau“ (rež. A. Araminas), „Paskutinė atostogų diena“ (rež. A. Žebriūnas) ir „Eglė žalčių karaliene“ (rež. A. Mockus). Už nuopelnus kinui jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardas.

Petras Lipeika savo karjerą pradėjo 1944 m. kaip Lietuvos radijo garso operatorius, o vėliau, nuo 1950 iki 1991 m., dirbo Lietuvos kino studijoje. Po to jis tęsė savo darbą Baltijos TV kaip garso režisierius. Jo kūrybinis kelias buvo kupinas nuopelnų ir pripažinimo, o jo darbai liks amžinai įamžinti lietuvių kino istorijoje.

Jo darbai ir įnašas į Lietuvos kultūrą liks amžinai gyvi, o jo kūryba ir toliau įkvėps naujas kino kūrėjų kartas.