Regimantas Adomaitis (1937-2022)

Nors kine R. Adomaitis sukūrė per 60 vaidmenų, ko gero, ryškiausius jo herojus matome Vytauto Žalakevičiaus režisuotuose arba pagal jo scenarijus sukurtuose filmuose.
Kino karjerą R. Adomaitis pradėjo epizodiniu vaidmeniu filme „Vienos dienos kronika“ (1963 m.). Vos viename epizode pasirodęs aktorius iš karto įsiminė žiūrovams. Vos pakilus lėktuvui jo suvaidintas pilotas ramino keleivius, pranešdamas nemalonią žinią, kad skrydis atidedamas: „Leningradas nepriima, Ryga nepriima. Audra virš jūros. Teks palaukti“.
Kitame režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.) aktorius jau pademonstravo plačią savo personažo emocinę paletę. Vienas iš brolių Lokių - Donatas (Doncė, kaip jį vadina motina) – yra impulsyviausias naktį nužudyto pirmininko sūnus, nepripažįstantis jokių ceremonijų ir pasiryžęs su tėvo žudikais kautis pagal principą „akis už akį“.
Šiam filmui buvo lemta tapti pačiu reikšmingiausiu lietuvišku vaidybiniu kūriniu. Kad ir kas dabar apie jį būtų sakoma (o kontraversiški vertinimai pasirodo gana dažnai), užgniaužę emocijas, turime pripažinti, kad tai buvo labai stiprus, brandus, ryškus, dramaturgiškai „kietai sukaltas“ filmas pokario tema, nors daug ką čia reikėjo išsakyti ezopine kalba.
Karštakošis Donatas yra visiška priešingybė Kasparui – Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus „Jausmų“ (1968 m.) personažui. Neįmanoma užmiršti sceną, kurioje mirus žmonai gimdyvei vyras su ką tik gimusiais dvyniais, karve ir priklydusiu vokiečiu Ferdinandu (akt. Algimantas Masiulis) valtimi keliasi į kitą marių krantą pas brolį Andrių (akt. Juozas Budraitis).
R. Adomaitis – Kasparas - prieš kamerą moka tylėti taip, kad šios nebylios vaidybos pamokas reikia rodyti būsimiesiems aktoriams universitetuose ir konservatorijose. O kelis kartus filme skambančius žodžius „Per daug kalbi“ galima skelbti svarbiausiu patarimu kine vaidinančiam aktoriui.
Su J. Budraičiu R. Adomaitis ne kartą vaidino ir tikrus brolius, ir antipodus („Sadūto tūto“, „Sodybų tuštėjimo metas“).
Vaidino kituose rež. V. Žalakevičiaus filmuose: daktarą Antonijų (Visa teisybė apie Kolumbą, 1970, TV), Franciską (Tas saldus žodis – laisvė, 1972), Alfredą Trapsą (Avarija, 1973, TV, pagal F. Durrenmattą ), Orlandą (Kentaurai, 1978), Ačą (Atsiprašau, 1982).
Kiti svarbesni vaidmenys lietuvių kine: vairuotojas Bronius (Suaugusių žmonių žaidimai, 1967, rež. I. Rudas-Gercovskis), Augustinas (Vyrų vasara, 1970, rež. M. Giedrys), grafas (Akmuo ant akmens, 1971, rež. R. Vabalas), Girdvainis (Velnio nuotaka, rež. A. Žebriūnas), Buckus (Faktas, 1980), Eduardas Vergaras (Vilkolakio pėdsakai, 1986, abiejų rež. A. Grikevičius), pilotas Djedonė (Skrydis per Atlantą, 1983, rež. R. Vabalas) ir kt.
Sovietmečiu suvaidino VDR kino studijos DEFA filmuose: anarchistą Ignacą Volcą (Volcas – vokiečių anarchisto gyvenimas ir iliuzijos, 1972, rež. G. Reischas), Robertą Niemaną (Vyras prieš vyrą, 1976, rež. K. Maetzigas), Hermaną Reimersą (Sužadėtinė, 1980, rež. G. Reischas, G. Rückeris, apdovanotas Vokietijos Demokratinės Respublikos nacionaline premija).
Dažnai buvo kviečiamas vaidinti sąjunginių respublikų filmuose, vaidino tarptautiniuose kino projektuose: tardytoją Peresą (Gyvenimas puikus, 1979, rež. G. Čiuchrajus), istoriką bei mokslininką Ričardą Kondorą (Sunku būti Dievu, 1989, rež. P. Fleischmannas, pagal brolių Strugackių romaną).
Buvo reiklus sau ir kitiems. Atsakingai vertino savo profesiją ir visada stengėsi laikytis aukščiausių etikos standartų.
1988 m. buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.
Apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1997 m.),  Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro didžiuoju kryžiumi (2012 m.), Lietuvos nacionaline premija (2014 m.), Auksiniu scenos kryžiumi (2017 m.).
Parašė atsiminimų knygą „Mintys scenos paraštėse“ (2002 m.).

Gediminas Jankauskas