Šio teksto pavadinimas – Woody Alleno 1972 metų komedijos „Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie seksą, bet nedrįsote paklausti“ parafrazė. Aišku, ką tik pasirodžiusi knyga-įvykis „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“ – nėra anekdotiškų novelių rinktinė, tačiau šio tritomio atsiradimo aplinkybės – kiek komiškos, mat ją pasiryžo rengti trys idealistai.
Idėjos autorė – Rasa Paukštytė – nuo pat nacionalinio kinematografo pradžios audė mintį parengti Lietuvos kino istorijos tritomį, prieš dešimtmetį pasidalijo šia svajone su kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ ir žurnalo „Kinas“ ilgamečiu direktoriumi Linu Vildžiūnu, kuris lengvabūdiškai tarstelėjo „darom“, o galiausiai prie judviejų prisijungė ir trečioji idealistė – vaikščiojanti kino (ir ne tik) enciklopedija Živilė Pipinytė.
Ir štai, po kone daugiau nei nacionalinio kinematografo atsiradimo šimtmečio, pasirodė ir trijų tomų mūsų kino almanachas, kurį, paremiant Lietuvos kino centrui ir AVAKA išleido „Kino“ žurnalo redakcija. Nors knygos sudarytojai gana kukliai įvade teisinasi, kad tai nėra kino istorija, kad „nuo akademinių kinotyros leidinių knyga skiriasi tuo, kad tai daugelio autorių kino kritikos esė rinkinys, kuriame kartais skirtingi požiūriai sugula į daugialypę mozaiką, mėginant įvardyti, kas gi yra nacionalinio kino tapatybė“, šio straipsnio autorė drįstų paprieštarauti. Juo labiau kad jau senokai išaugome iš metanaratyvo ir metaistorijos tarpsnio, juk tik dabar pradedamos rašyti, kad ir queer, afroamerikiečių, ne A klasės pasaulio ir ne baltaodžių kino istorijos. Maža to, pervertus tritomį akivaizdu, kad autoriai vengia rašyti pirmuoju asmeniu, o jį vartoja tik kritiniais atvejais.
Šiai knygai tekstus rašė net dvidešimt septyni autoriai – nuo mūsų kino istorikų ir kritikų lauko grandų iki dar bestudijuojančiųjų, tad žavi sudarytojų gebėjimas taip subtiliai suvienodinti stilių ir pasitikėjimas dar tik pradedančiais kolegomis.
Knygą „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“ tikrai išdrįsiu pavadinti pirmąja tokia apie nacionalinio kino istoriją, juo labiau kad ji pradedama nuo pat pirmojo viešo seanso Vilniaus botanikos sode 1897 metais (tik dvejais metais vėliau nei pirmasis Lumiere`ų seansas, laikomas kino atsiradimo pradžia!), toliau kruopščiai ir kantriai aprėpiamas sudėtingas ir prieštaringas visas 20 a. ir dar net neįpusėjęs 21 a.
Nemažai vietos skiriama ir kino kultūrai tarpukario Lietuvoje bei pamokomiesiems „Naujosios Romuvos“ tuomečiams tekstams, per kuriuos teksto autorė Ž. Pipinytė dėlioja to meto laikinosios sostinės portretą bei atkreipia dėmesį, kad kino cenzūravimas niekuo nesiskyrė nuo nacių Vokietijos ar SSRS ir 4-ajame dešimtmetyje JAV visiškai įsigalėjusio vadinamojo Hayso kodekso. Beje, visuose trijuose tomuose atsiranda vietos ne tik svarbiausiems mūsų kino režisieriams, tačiau ir pirmajam lietuvių kino kritikui Vytautui Alseikai (1912–2002), su kuriuo dar 1996-aisiais kalbėjosi ta pati Ž. Pipinytė.
Nacionalinio kinematografo raida, jo estetika ir tematika – neatsiejama nuo mūsų visų istorijos: karų, okupacijų, laisvės atgavimo ir pan. Taigi akivaizdu, kad tarpukario kino raidą keičia Antrasis pasaulinis karas ir okupacijų metai. Tačiau L. Vildžiūnas rašo, kad „esminiu kino lūžio (vos ne atsiradimo) momentu sutartinai laikomi 1959-ieji, kai ekranuose pasirodė Vytauto Žalakevičiaus filmas „Adomas nori būti žmogumi“, nustebinęs, net sutrikdęs nauja menine kalba“. Tada prasidėjo ir nacionalinio kino „gintariniai metai“, pasak teksto autoriaus, šis proveržis buvo staigus, netikėtas, bet neatsitiktinis, mat „šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos kino studijoje išaugo sava įvairių kino profesionalų karta, ją papildė iš Maskvos sugrįžę Sąjunginio kinematografijos instituto (VGIK) absolventai, turėję didelių autorinių ambicijų ir padėję tikro nacionalinio kino pamatus“. Tarp jų – ne tik V. Žalakevičius, bet ir Raimondas Vabalas, Arūnas Žebriūnas, Almantas Grikevičius, Marijonas Giedrys, Algirdas Araminas, kino operatoriai Jonas Gricius, Algimantas Mockus, Janas Tomaševičius, kino dokumentininkai Robertas Verba, Henrikas Šablevičius, kino dailininkai Algirdas Ničius, Jeronimas Čiuplys, Juzefa Čeičytė ir daugelis kitų.
Norėdama neviršyti spaudos ženklų ir neužmigdyti skaitytojo, šio teksto autorė įžūliai sau leidžia peršokti mūsų vadinamąjį aukso fondą, sustojusį aštuntojo–devintojo dešimtmečių laiką ir nusileisti tiesiai į laikus, kai viskas keitėsi – jau nepriklausomos Lietuvos kino sistemos lūžio metus, kuriuos teksto autorė Elena Jasiūnaitė labai tiksliai palygino su 1995 m. spalį Vilniuje įvykusiu tarptautiniu kino forumu, pavadintu „Nesvarumo būklė“. Tai buvo tranzitinės būsenos metas: „senoji sovietinė centralizuota kino sistema jau nebeveikė, o naujoji, nepriklausomos Lietuvos, dar neveikė.“ Režisieriai lyg ir galėjo kurti laisvai, tačiau nebuvo iš ko.
Rašydama apie dešimtojo dešimtmečio filmus, R. Paukštytė sako, kad kito taip prieštaringai prisimenamo laiko, kaip pirmas atkurtosios Nepriklausomybės dešimtmetis, lietuviškame kine turbūt nėra: „Laisvės kalbėti savo balsu euforija maišėsi su apmaudu, negalėjimu dirbti, nes nebuvo pinigų.“ Kontrastą tarp atgimimo pradžios ir dešimtmečio pabaigos tiksliai apibūdino Audrius Stonys: „Atėjau į kiną aukso amžiaus laikotarpiu (1989 m.). <...> Cenzūros nebeliko, o filmavimas tęsėsi... Niekas pasaulyje kino taip nedarė ir nedaro.“
Vis dėlto pirmieji Nepriklausomybės metai buvo palankesni dokumentikai. „Tai – neiškalbėtų temų, įvairiausių kūrybinių idėjų laikas. Ezopo kalbą su nutylėjimais, potekstėmis pakeitė filmai apie istorines traumas ir svarbiausius, dramatiškiausius dabarties įvykius. Keitėsi formatai ir stilistika, trumpametražį kiną keitė ilgametražis, poetinį – reportažinis“, – rašo R. Paukštytė. Tuo metu pradėję kurti kiną jaunos kartos režisieriai žvilgsnį kreipė į apleistas erdves, miestų periferijas, užmiesčius, tapatinosi su paribių žmonėmis. Pasak Paukštytės, realybė skatino naujai įprasminti poetinio kino raiškos priemones, eksperimentuoti.
Turbūt ne veltui dar 2000-aisiais R. Paukštytės kalbintas Raimondas Vabalas gana ciniškai kalbėjo apie nacionalinį kiną. „Pabandysiu paaiškinti, kaip man skamba sąvoka „lietuvių kinas“. Autoriai įjungė kamerą, veikėjas eina eina, dar amžinybę eina ir tik po to nueina. Dar palauksim. Ačiū Dievui, jau... dingo. Lietuvių kinas, kaip ir lietuvių literatūra, kuriamas savotišku, tautišku didžkukulių lipdymo ir žiaumojimo būdu. Toks tat tautos charakteris. <...> Su žiburiu lietuvių kine ieškosi ir nerasi žaismingo lengvo humoro, ritmingos filmo tėkmės, kiek nors rišlesnio pasakojimo. Ir keista – šitoj naujoj epochoj, kai visas pasaulinis kinas seniai kuriamas „klipo“, makaroninio montažo principu, mūsų jaunieji vunderkindai anemiški (be galo!). „Lietuvių kino“ sąvoką vartoju daugiau neigiama prasme. <...> Lietuvių kinas baigėsi, ir neskieskite. Šiandien pradedame viską iš naujo. Vadinkite tai kad ir plėšiniais. Tiesa, kažkas augo, subrendo ir, deja, nužydėjo... Tai, žinoma, prielaida jaunųjų ateičiai.“ Būtų labai smalsu sužinoti, ką R. Vabalas pasakytų apie kiną tų jaunųjų, kuriems skirtas kone visas knygos „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“ trečiasis tomas ir kurių kūrybos, deja, šis nuostabus režisierius taip ir nepamatė..
P. S. Galiausiai šio teksto autorė vis dėlto sutinka su knygos sudarytojais, kad ji skirta ne siauram naudojimui, o platesniems skaitytojų sluoksniams. Visiems, kurie domisi lietuvių kinu. O gal susidomės, pasklaidę šios knygos puslapius. Ne tik jauniems žmonėms – vyresnių klasių moksleiviams ar ne tik kino specialybių studentams, tačiau ir mums, kinotyrininkams, kino kritikams, juk kiekvienas mūsų specializuojasi ne tokiuose ir plačiuose laukuose.
Teksto autorė Santa Lingevičiūtė, LRT.lt
