Algirdas Ničius gimė 1929 m. birželio 12 d. Panevėžio mieste tarnautojų šeimoje. 1947 m. baigė Panevėžio vytų gimnaziją, 1954 m. – Vilniaus Dailės instituto Architektūros fakultetą. Nuo 1954 m. dirbo Lietuvos kultūros ministerijoje vyriausiuoju inžinieriumi, nuo 1956 m. buvo pervestas į Lietuvos kino studiją dailininko asistento pareigoms. Nuo 1982 iki 1991 m. buvo Lietuvos kino studijos vyriausiuoju dailininku. Nuo 1957 iki 1991 m. dirbo vaidybinių filmų dailininku-statytoju.

1979 m. Algirdui Ničiui suteiktas Respublikos nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1983 m. tapo Respublikinės premijos laureatu. Filmas „Herkus Mantas“ buvo pripažintas istorikų kaip autentiškas ir to laiko dvasią atitinkantis filmas, jis buvo rodomas mokyklose kaip vaizdinė priemonė, iliustruojanti XII amžiaus prūsų ir lietuvių gyvenimą bei kovas. Natūrinė šio filmo dekoracija „Krivio šventykla“, pastatyta Zarasų rajone, Siesikų girininkijoje, buvo įtraukta į turistinį ekskursijų maršrutą.
 
Už nuopelnus kultūrai ir kino menui įtrauktas į Tarptautinį Biografijų žodyną – enciklopediją “Dictionary of International Biography” ir į leidinį „Įžymūs tūkstantmečio žmonės“ (“International Man of Millennium”), leidžiami Cambridge Tarptautinio biografijų Centro. Taip pat Amerijos Biografinis institutas įtraukė į savo enciklopediją „Kas yra kas 1998 metais“ (“Who is Who of the Year 1998”).
 
Filmografija
1957 „Žydrasis horizontas“, rež. Vytautas Mikalauskas;
1959 „Adomas nori būti žmogumi“, rež. Vytautas Žalakevičius – diplomas už dailininko darbą sąjuginiame kino festivalyje Minske;
1960 „Dešimt žingsnių į Rytus“ – Ašchabado kino studijos filmas;
1961 „Svetimi“, rež. Marijonas Giedrys – diplomas Rygos kino festivalyje;
1963 „Vienos dienos kronika“, rež. Vytautas Žalakevičius;
1964 „Niekas nenorėjo mirti“, rež. Vytautas Žalakevičius – Visasąjunginė premija;
1965 „Mergaitė ir aidas“, rež. Arūnas Žebriūnas – filmas gavo prizą „Sidabrinės burės“ Lokarno kino festivalyje Šveicarija;
1966 „Mažasis princas“, rež. Arūnas Žebriūnas;
1967 „Laiptai į dangų“, rež. Raimondas Vabalas – diplomas sąjunginiame kino festivalyje Leningrade;
1967 „Suaugusių žmonių žaidimai“ , rež. Ilja Rud-Gercovskis;
1968 „Kai aš mažas buvau“, rež. Algirdas Araminas;
1969 „Gražuolė“, rež. Arūnas Žebriūnas;
1970 „Vyrų vasara“, rež. Marijonas Giedrys;
1971 „Mažoji išpažintis“, rež. Algirdas Araminas;
1973 „Herkus Mantas“, rež. Marijonas Giedrys, 2 serijos;
1973 „Laimingas laimės neradęs“, rež. Algirdas Araminas;
1974 „Perskeltas dangus“, rež. Marijonas Giedrys;
1976 „Sodybų tuštėjimo metas“, rež. Almantas Grikevičius;
1977 „Riešutų duona“, rež. Arūnas Žebriūnas;
1978 „Pasigailėk mūsų“, rež. Algirdas Araminas;
1979 „Velnio sėkla“, rež. Algimantas Puipa;
1979 „Greitis – mano dievas“, rež. Raimundas Banionis, trumpametražis;
1980 „Andrius“, rež. Algirdas Araminas;
1981 „Lošimas be kozirių“, rež. Algimantas Kundelis, CTV užsakymu;
1982 „Skrydis per Atlantą“, rež. Raimondas Vabalas;
1983 „Moteris ir keturi jos vyrai“, Algimantas Puipa – pagrindinis prizas už geriausią dailininko darbą Kijevo kino festivalyje;
1984 „Būrys“, rež. A. Simonovas – LTSR valstybinė premija;
1985 „Visi prieš vieną“, rež. Artūras Pozdniakovas;
1989 „Geležinė princesė“, rež. Algirdas Araminas, CTV užsakymu ;
1990 „Bildukas“;
1990 „Irena“ – televizijos filmas.