„Tai labai intuityvu. Jei šiurpuliukai bėgioja per nugarą ir kažkas neapleidžia dieną, savaitę, mėnesį, beveik žinau, kad kažkas čia bus, taip lengvai neišsisuksiu“, – sako kino režisierius ir prodiuseris Arūnas Matelis klausiamas, kaip pasirenka filmo siužetą, kas jame svarbiausia.
LRT.lt publikacijų cikle „Menininkai kalbasi“ kūrėjai atsako į kolegų klausimus ir patys kalbina pašnekovus, kuriuos pasirinko savo nuožiūra. Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą už išskirtinius pasiekimus dokumentiniame kine pelnęs Arūnas Matelis atsako į operos režisierės Dalios Ibelhauptaitės klausimus.
Kaip tavo gyvenime atsirado kinas? Kada ir kodėl?
Studijų metais, mokydamasis taikomosios matematikos, pamačiau Andrejaus Tarkovskio filmus ir kažkaip studijos nuėjo į antrą planą. Kinas nebepaleido. O kažkuriuo metu pagalvojau, juk aš lyg ir mąstau vaizdais, reikia daryti kiną.
Paskiau buvo ilga ilga odisėja per metimus iš matematikos, psichiatrijos ligonines, bėgimą nuo privalomosios tarnybos sovietų kariuomenėje iki studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Režisūra ir prodiusavimas – ar tikrai tai dvi visiškai skirtingus smegenų pusrutulius naudojančios profesijos? O kaip sprendi šį konfliktą, kai pats esi savo darbų prodiuseris? Kuris smegenų pusrutulis nugali?
Abu dalykai reikalauja laiko, emocijų, energijos, skirtingo susikaupimo. Bet vis tiek jie abu turi būti iš pašaukimo, ir abu apie tą patį – kiną. Režisieriui sutikti savo prodiuserį, o prodiuseriui – režisierių, yra dovana abiem.Ne visada taip būna. Nes kinas beveik kaip kūrybinė šeima. Kai savo prodiuserio vokiečio Gerdo Haago, kuris mane inspiravo ir vedė filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ keliu, paklausiau, kodėl jis nerežisuoja (taip gera buvo su juo dirbti!), atsakė: „Aš turbūt bijau. Bet tu darai filmą, kurį labai norėčiau režisuoti.“ Ir čia mano misija tokia pati kaip Gerdo – padėti sukurti filmą, kurį norėčiau režisuoti. Būti pirmuoju filmo žiūrovu, su kurio režisierius nori dalytis idėjomis, vaizdais, pasakojimu, ir drauge tai auginti.
Kodėl prodiusuoji savo darbus?
Kai esu savo filmų prodiuseris, tai suteikia daugiau pasirinkimų, laisvės – gamybinės, finansinės, kūrybinės. Tačiau atima laiko iš kūrybos. Kitų režisierių filmus prodiusuoju sakydamas: šitas jau paskutinis☺. Jau gerus 10 metų. Bet vis įsiveliu☺. Ir taip nuo Lietuvos iki Indijos, Korėjos, Ispanijos…
Pamatau, išgirstu idėją, kuri mane užburia, kalbamės su režisieriumi, fantazuojame, kaip tas galėtų būti, kaip anas, kol jis arba ji sako: ar galėtum prodiusuoti mano filmą? ir vėl nesusilaikau☺. Bet daugiau jau ne, pabaigiu, ką darau, ir taškas.
Ar kartais nesinori individualios kūrybinės veiklos – kaip dailininko, rašytojo? Ar nepavargsti nuo didelio žmonių srauto kasdienėje kūryboje?
Kadangi esu savo filmų – ir ne tik – scenarijaus bendraautoris, daug laiko kaip prodiuseris skiriu svarstymams, tad net į kitų režisierių filmavimo aikštelę nevažiuoju. Esu toks tarsi kūrybinis prodiuseris. Gal todėl iš esmės prodiusuoju tik tuos filmus, prie kurių scenarijaus galiu prisidėti.
Savo filmus darau lėtai ir retai, tad gyvenimas iš esmės ir sukasi apie mane, šeimą, darbo stalą, dviračius. Mišką.
Gyvename beveik miške. Todėl žmonių, jei noriu, galiu nesutikti mėnesių mėnesius. Ką dažnai ir darom☺. Į premjeras nevaikštom, vyno pilna spinta-šaldytuvas☺.
Koks tavo kūrybos procesas – kaip pasirenki filmo siužetą? Kas jame svarbiausia?
Tai labai intuityvu. Jei šiurpuliukai bėgioja per nugarą ir kažkas neapleidžia dieną, savaitę, mėnesį, beveik žinau, kad kažkas čia bus☺. Taip lengvai neišsisuksiu.
Kurį savo darbą vadintum sudėtingiausiu, sunkiausiu ir kodėl?
Kadangi dirbu lėtai, tai filmo kaina vis auga. Iš proto varo diena ir naktis prieš pirmą filmavimą. Dokumentinio gal kiek lengviau, nes vienos dienos kaina ne tokia didelė. Bent „Prieš parskrendant į Žemę“ ir „Nuostabieji lūzeriai“ turėjo nepavykti iš esmės. Tą supratau tik baigęs filmus. Gerai, kad tai sužinojau paskiau☺. Bet kažkas vedė už rankos.
Kada nusprendei dirbti su žmona ir kodėl? Ar nesunku gyventi ir dirbti kartu? Ką duoda artimo žmogaus buvimas kūryboje?
Kadangi gyvename kartu, abu dirbame kine, tai kitaip būtų sunku. Bet vis tiek galvojam: „Reikia tai raukti.“
Manau, pradėsim kitą etapą ir norėsim auginti sodą, prižiūrėti žemę. Gal tada aš auginsiu obuolius ir slyvas, o Algė gal – kriaušes, vyšnias. Arba braškes ir salotas. Tai jau dirbsime atskirai, kiekvienas savo lysvėje. Dalinsimės gėrybėmis vakarais.
Kuri kelionė tavo gyvenime buvo pati svarbiausia, padarė didžiausią įspūdį?
Seniai svarstėme ir norėjome eiti Šv. Jokūbo piligrimų keliu. Bet turėjau seną kojos traumą, sunkiai galėjau bepaeiti 3–4 kilometrus. Važiuoti dviračiu – nors ir 100 kilometrų, viskas ok, o pėsčiomis – ne. Prasidėjus pandemijai ėmiau vaikščioti mišku, kur gyvenam, ir kartą sau sakau: „O gal vis tik?..“
Ir įvyko stebuklas. Šį rudenį įvyko mano – mūsų – prasmingiausia ir gražiausia kelionė. Su kuprinėmis išėjome į Šv. Jokūbo kelią nuo Porto iki Santjago de Kompostelos. Įstabūs, prikeliantys, mokantys, nepamirštami 300 kilometrų camino. Ir dabar namie vis ištraukiu kuprinę prisimatuoti☺, ar ji dar tebėra mano dalis. Dar yra.
Prieš porą metų teko savo akimis pamatyti, kiek pinigų ir finansinių pastangų įdedama į kino darbų reklamą ir apdovanojimų kampanijas pasaulyje. Ne šimtai tūkstančių, o dešimtys milijonų. Filmo „Roma“ reklamos kampanija buvo didesnė negu visas filmo biudžetas... Tavo darbai apvažiavo tiek pasaulio, šitiek festivalių. Ar nėra skaudu ir liūdna, kad mes iš Lietuvos negauname jokios rimtos finansinės paramos, kad mūsų darbai būtų labiau matomi ir turėtų realių galimybių konkuruoti su pasaulio geriausiaisiais? Juk konkuruoti talentais tikrai galime…
Kažkada norėjosi apie tai kalbėti garsiai, įrodinėti, bet… Dabar suprantu, kad negali būti teisybės ar logikos visur ir reikia daryti, ką gali. Padaryti ir negaišti emocijų ar laiko tam, ko negali pakeisti.
Mūsų kartos kelionė į režisūros profesiją buvo gerokai kitokia nei dabartinės. Kuriuos kartų kelionės skirtumus matai? Kai žiūri į savo praeitį, ką labiausiai būtum norėjęs turėti iš to, ką dabar turi jaunimas? Ir kas, manai, dingsta, o mums buvo labai naudinga ir prasminga?
Man, o gal ir mums režisūra, teatras, kinas turėjo sakralumo ar net atnašavimo krūvį. Konstantino Stanislavskio tezės ir etika buvo savaime suprantama ir artima. Kaip yra dabar, nežinau.
Kaip manai, kodėl Lietuvos dokumentikai labiau nei vaidybiniams filmams sekasi įsitvirtinti pasauliniame kino žemėlapyje? Kodėl pasirinkai dokumentiką, o ne vaidybinį kiną?
Čia klausimas, kurį ir sau užduodu. Ir atsakau. Ir pasakoju kitur, svetur… Bet tas atsakymas vis tiek neatsako į esminį klausimą – kodėl? Kaip ir kodėl turėjom fantastinę krepšinio arba moterų dviratininkių komandą? Kodėl vienu laiku mažame žemės plote gimė tiek milžinų (ne ūgio prasme), kurie su krepšinio kamuoliu aikštelėje krėtė stebuklus, mokė gyventi, garbės, pasiaukojimo? Ir buvo geriausi, nepaisant beprotiškų šėliojimų, vyno, nutrauktų achilų. Kodėl?
Kiek tavo kūryboje improvizacijos, atsitiktinumo? Ar viskas sustyguota iki milimetro prieš pradedant?
Improvizacija – pagrindas ir esmė, jei yra metų metai namų darbų, pasiruošimas iki precizikos, suvokimas visų niuansų ir galimybių. Tada improvizacija įgyja jėgą ir dar vieną matmenį. Nes tau atsiranda ir gali padėti dar vienas dėmuo – likimas, atsitiktinumas, akimirka, Dievas (?)
Jeigu būtų galimybė gimti kitame laike, kur norėtum atsidurti?
Kartais pagaunu save puikybėje, kad, atrodo, beveik visur praeityje esu buvęs. Va, ateities, jei kitokia nei dabar, tai neįsivaizduoju. Todėl fantastiniai filmai apie kitą laiką man tokia parodija, toks ateities mikimauzas.
Koks tavo idealus sekmadienis?
Sekmadienis. Gera jį turėti. Labai.
Straipsnis: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1542667/aruno-matelio-kelione-i-didiji-kina-per-metimus-is-studiju-psichiatrijos-ligonines-begant-nuo-karines-tarnybos
Nuotrauka: D.Umbraso/LRT