Rugpjūčio 23-27 d. Nidoje įvyks kasmetinis, jau 15-as festivalis “Baltijos banga”. Festivalio pradžia šįmet sutampa su svarbia visoms trims Baltijos šalims diena ir festivalio idėja kino peržiūromis paminėti Baltijos kelią.

“Baltijos bangos” atidarymo filmas  - režisierių Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio „Poetas“. Jame pirmą kartą mūsų kine kalbant apie pokarį pagrindinio personažo protoptipu, kuriam tenka rinktis partizanų ar sovietų pusę, tampa ne valstietis vidutiniokas, o inteligentas. Uždarys festivalį – režisieriaus ir scenaristo Tito Lauciaus debiutinė dramedija „Paradas“, sulaukusi galybės ne tik žiūrovų, bet ir kritikų komplimentų. Pagrindinių vaidmenų šiuose filmuose atlikėjai aktoriai Paulius Želvys („Poetas“) ir Rasa Samuolytė („Paradas“) pelnė „Sidabrines gerves“ už geriausius vaidmenis.

„Mums vienodais svarbūs ir rodyti filmai, ir visai nauji. Kelis metus dirbdama festivalio programos kuratore dešimtis kartų įsitikinau, kad įsivaizdavimas, kad vienas ar kitas filmas jau „išrodytas“ yra išlepinto sostinės renginių lankytojo ar lankytojos mitas. Nidoje visuomet atsiranda dešimtys žmonių ir iš mažesnių miestų, ir iš didmiesčių, kurie kasdieniniame gyvenime tiesiog nespėja nueiti į tuos filmus, kuriuos norėtų. „Baltijos banga“ yra kaip tik tas festivalis, kuris leidžia lietuvišku kinu besidominčiai publikai pamatyti, kas sukurta per metus. Bet, žinoma, labai stengiamės žiūrovams suteikti galimybę pirmiems pamatyti ir naujausius, mažai rodytus filmus. Šįmet įvyks du tokie specialūs seansai. Viename jų bus parodytas režisierės Austėjos Urbaitės debiutiniam vaidybinis filmas „Per arti“, kalbantis su žiūrovais apie dviejų moterų galią ir įtaką įvaikintiems ir išvežtiems iš Lietuvos į Prancūziją vaikams. Antrasis filmas - Elenos Kairytės debiutinis dokumentinis filmas „Roberta“. Tai retas Lietuvoje reiškinys – stebimosios dokumentikos kūrinys, kurio autorė kelis metus stebėjo jaunos moters kasdienybę, sekė paskui jos viltis, nusivylimus. Prisipažinsiu, man labai patinka, kad abu šie filmai gali tapti puikiomis pokalbių ne tik apie kiną, bet pirmiausia apie gyvenimą, įžangomis. O pokalbiai tarp autorių ir publikos ne mažiau svarbi mūsų festivalio dalis, nei patys filmai“,  - sako kino kritikė, festivalio programos kuratorė Rasa Paukštytė.

Kaip kasmet, „Baltijos bangoje“ bus organizuojamos animacijos dirbtuvėlės vaikams, įvyks Nidos bendruomenės kino popietė, kurios metu bus parodytas filmas Vytauto Gradecko filmas „Nešėm, kol pavargom“, skirtas 1989 m. brolių pranciškonų pasninko ir atgailos žygiui Neringoje.

 

 

Pasak “Baltijos bangos” organizatorių, pastaraisiais metais festivalis patyrė išbandymų virtinę, įtakojusią programos koncepcijos pokyčius.

“Festivalis skirtas trijų Baltijos valstybių šiuolaikinio kino panoramos apžvalgai, ir iš dalies mes stengiamės formatą išlaikyti. Bet pastaruosius penkis metus Nidoje nėra kino salės, kurioje galima įgyvendinti festivalį pilna apimtimi, nesibaiminant dėl rodymo kokybės ir nemažinant sensų skaičiaus.  Pandemijos metu, natūralu, trūkinėjo ryšiai su kaimynų kino organizacijomis. Trečia pakitusio formato priežastis yra ta, kad susikaupė labai daug lietuviškų naujų filmų, kuriems ir pandemijos metu, ir popandeminiu laikotarpiu stigo sklaidos. Tad festivalis tapo svarbia lietuviško kino sklaidos platforma,”- sako Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir festivalio “Baltijos banga” direktorius, kino prodiuseris Arūnas Stoškus.

Šalia lietuvių režisierių programos „Baltijos bangoje“ bus rodomi bendros gamybos su kaimynais filmai, kurių kūrybinėse grupėse dirbo nemažai lietuvių. Latvijos kino režisieriaus Viesturo Kairišo filmas “Sausis”, pernai pelnęs geriausio Latvijos filmo apdovanojimą „Lielais Kristaps“, Lietuvos bendrakūrėjams, šįmet kompanijai „Artbox“ atnešęs „Sidabrinę gervę“ už geriausią bendros gamybos filmą. „Sausis“ pelnė ne vieną apdovanojimą užsienio festivaliuose – Romoje, Tribekoje, Varšuvoje, ir yra vienu sėkmingiausių, originaliausių pasakojimų apie žmones, kurių jaunystės metai sutapo su Latvijos ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienomis, tragiškais sausio įvykiais mūsų šalyse. Estijos režisieriaus Ilmaro Raago filmas „Erikas Akmenširdis“, kurtas kartu su lietuvių kinematografininkais, skirtas visai šeimai, bet labiausiai – mokyklinio amžiaus vaikams. Tai pasakiška istorija apie Eriką ir Mariją, kurie išplaukia į tolimus kraštus ieškoti Marijos mamos ir patiria galybę nuotykių. Tai vienas lankomiausių filmų Estijoje.

 

 

„Baltijos bangoje“ nuolat kviečiame publiką į tuos filmus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių kino teatruose buvo rodyti neilgai, bet yra verti įdėmesnio žvilgsnio, įvaizdina autentiškas jausenas. Ypač išsiskiria du programos filmai Kristijono Vildžiūno „Dainos lapei“ ir Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą. Abu filmai yra apie tai, kaip jauni žmonės išgyvena netektis,“ - sako programos kuratorė. Pasak R. Paukštytės, tai filmai, kurie ne tik remiasi asmeniniais išgyvenimais, tikrovės ar istorijos tyrinėjimais, bet pirmiausia eksponuoja autorių dvasines, jausmines. Nors formaliai filmus vienija tema, jie sukurti naudojant visiškai skirtingas kino pasakojimo priemones.

1. Vildžiūno filmas „Dainos lapei“– siurrealistinė vaizduotės kelionė, pilna kultūrinių asociacijų, užpildyta „Šiaurės krypties“ muzikos, derinanti raiškius modernistinės kino kalbą ir dokumentalumą, profesionalų ir neprofesionalių aktorių vaidybą, šiuolaikinių socialinių traumų motyvus ir hipnotiškas vizijas.
2. Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ – tragikomiškas pasakojimas apie jauną moterį, kuri organizuoja tėčio laidotuves. Palaipsniui Dovilės (ją vaidina neprofesionali aktorė Agnė Misiūnaitė) tikrovė, buitiška ir absurdiška, prisipildo prisiminimais, kuriuos filme „suvaidina“ video juostose užfiksuotos dešimto dešimtmečio mėgėjiškos šeimyninės kronikos. Jas filmavo režisierės D. Šarutytės tėtis Robertas Šarutis. Jo kamera užfiksavo kasdienybę, kurioje pilna visko: nuo paprastų paprastos šeimos džiaugsmų, santykių iki keliantį sunkiai įvardijamą kartėlį šeimyninių balių, nuo meilės dukrai ir vilčių iki baugaus jausmo, kad, kai kurie siautulingų 90-ųjų dalyviai, ko gero, taip ir liko tame laike. D. Šarutytės filme, ko gero, pirmąkart lietuviškame kine, taip stipriai suskamba filme asmeninių archyvų prabanga ir skurdas.

 

 

Asmeninės kronikos, autentiški įspūdžiai, užfiksuoti asmeninėmis kino kameromis, nelydimi meninės koncepcijos kaip „tarpininko“, vaizdai pastaraisiais metais tampa vis dažnesniu kūrėjų susidomėjimo objektu, skatinančiu iš naujo pažvelgti į praėjusią epochą, mėgėjiškomis kameromis užfiksuotą tikrovę. Prikelti naujam gyvenimui archyvai atveria šiuolaikiniam žiūrovui unikalias susitikimo su praėjusios epochos bruožais patirtis, skatina pažvelgti į dažnai stereotipais apibūdinamą laikmetį tuomet gyvenusių žmonių akimis ir sukurti savą, autentišką santykį su kino medžiaga. Tokiu unikaliu filmu lietuviškame kine yra trumpametražis Rimanto Oičenkos „Reisas“, pernai Varšuvos kino festivalyje apdovanotas specialiu žiuri prizu. R. Oičenkos lakoniško, subtilaus montažo ir garso sprendimo dėka veriasi jūrininko Laimučio Jaunutėno pasakojimas: unikalius kadrus iš viešnagių Afrikos uostuose, tolimojo plaukiojimo įgulos komandos gyvenimo, papildo jūrininko laiškai žmonai, liudijantys ne tik sovietinės sistemos grimasas, bet ir svajones apie laisvą ateitį.

„Reisas“ festivalyje bus parodytas programoje su dviem trumpametražiais dokumentiniais filmais, sukurtais žmonių, kuriems kino režisūra nėra pagrindinė profesija.

Operatoriaus E. Doškaus  (jis nufilmavo D. Šarutytės filmą) dokumentinė esė „Čia buvo Vilnius“ šįmet Lietuvoje pelnė du apdovanojimus. Už geriausią kūrybinį darbą autorių apdovanojo Lietuvos kinematografininkų sąjunga, o „Sidabrinėse gervėse“ filmas buvo pripažintas geriausiu trumpametražiu filmu. „Čia buvo Vilnius“ atspindi laiko dvasią, įvaizdina kaip miestas kuriasi ar yra griaunamas, kaip jis gyvena ar merdėja. E. Doškus primena, kad taupiame vaizde galima sutalpinti religines, politines, visuomenines realijas, išreikšti nerimastingą miesto ritmą. Jį autoriui padeda išreikšti ir puiki Vyginto Kisevičiaus ir Pauliaus Kilbauskio muzika. E. Doškaus filmą įkvėpė garsus Almanto Grikevičiaus 1966-aisiais metais sukurtas filmas apie Vilnių „Laikas eina per miestą“.

Trečias trumpametražių programos filmas, „Baltijos bangos“ premjera – fotografo Gintauto Beržinsko „Plaukikas“. Jo herojaus Vladimiro istorija - apie valią. Ilgus metus be saiko gėręs, gyvendamas automobilyje jis netenko kojų ir atsidūrė nakvynės namuose. Suvokęs, jog kita gyvenimo stotelė – kapinės, jis pradeda viską keisti.

 

Festivalyje įvyks 16 kino seansų, juos lydės diskusijos su kūrėjais, vyks knygų pristatymai.

 

 

„Baltijos bangos“ rengėjų informacija