Donatas Banionis – bene žinomiausias lietuvių kino aktorius. Kinematografo vėjas įsiveržė į kultūrą septintojo dešimtmečio pradžioje, nuo tada su mumis ir garsieji mūsų aktoriai.
Gal pradėkime ne nuo kūrybinės biografijos pradžios, o nuo kiek artimesnių laikų. 1995 metų spalio mėnesį Vilniuje vyko kino forumas ,,Nesvarumo būklė“, skirtas kino šimtmečiui ir filmo „Niekas nenorėjo mirti“trisdešimtmečiui. Ne sykį esate prisipažinęs, kad šiuo filmu Vytautas Žalakevičius pastūmėjo Jus į kino aktorystės aukštumas. Tai itin svarbus prisipažinimas, nes kinas, regis, yra tapęs visagaliu aktoriaus valdovu.
Tai tiesa. Darbas šiame filme man asmeniškai buvo svarbus ne vien dėl premijų, kurias gavau už Vaitkaus sūnaus vaidmenį. Daug svarbiau buvo patirti pirmąsias vaidybos ekrane pamokas. Man tikrai pasisekė, kad šias pamokas gavau iš Vytauto Žalakevičiaus.
Ar sunku buvo dirbti?
Vaidinau ne viename V. Žalakevičiaus režisuotame filme. Visaip būdavo. V. Žalakevičius – labai reiklus režisierius, ir tai man labai patinka. Jis neleidžia aktoriams vaidinti bet kaip. Filme Niekas nenorėjo mirti man nebuvo sunku. Kituose jo režisuotuose filmuose buvo sunkiau. Į filmavimo aikštelę ateini išmokęs tekstą, o režisierius paduoda tau naują, parengtą per naktį. Tai išmušdavo iš vėžių! Per naktį jis net scenas perrašydavo iš naujo, kitaip personažų santykius paryškindavo. Mes net stebėdavomės: kada jisai spėja? Tekdavo daryti daugiau dublių, bet dirbome nerdamiesi iš kailio. V. Žalakevičius daug improvizuodavo.
Ar buvo šitai būdinga ir kitiems režisieriams, su kuriais teko dirbti vėliau?
Ne visiems. Buvo ir priešingybių. Pavyzdžiui, 1971 metais dirbau su rytų vokiečiu Konradu Volfu jo filme Goya. Šis režisierius atsinešdavo scenarijų, ir ne tik žodžiai nebesikeisdavo, bet dar būdavai įspraudžiamas į iš anksto nupaišytas scenas. K. Volfas su dailininku matuoja filmavimo aikštelę, pastato aktorių, paskui vėl matuoja, pastato kėdę. Ir panašiai – jokios improvizacijos. Tai šaltas vokiškas filmavimas. Nors Zemanas, kitas vokiečių režisierius, su kuriuo kūriau Bethoveno vaidmenį po penkerių metų, buvo laisvesnis, kitaip dirbo.
Smagiausia dirbti ten, kur pats gali atskleisti savy anksčiau nepažintas galias, charakterio savybes?
Žinote, neseniai dar sykį žiūrėjau Niekas nenorėjo mirti ir vėl buvau nustebintas: labai gyvu nervu sukurtas filmas, jaudina ir po šitiek metų! Prisimenu, kaip per naktis nerimaudavau laukdamas filmavimo, kaip prieš eidamas į aikštelę kaskart ieškodavau paaiškinimų sau pačiam: „Kodėl taip, o ne kitaip?“ Dabar jau taip nesuvaidinčiau, – daugiau štampų atsiradę, profesinio automatiškumo.
Po šio filmo „ginklai nerūdijo“ – turėjote ir daugiau laimingų progų kūrybiškai dirbti.
Jau 1968 metais... Sava Kulišas kūrė filmą Ne sezono metas. Gal Jums bus įdomu sužinoti, kad filmuojant beveik iš esmės buvo pakeistas net filmo pobūdis. Imta ieškoti daug daugiau žmogiškumo, negu buvo numatyta patvirtintame scenarijuje. Kūrėme ne vien tarybinio žvalgo įvaizdį, ne ideologinį filmą, o bandėme atskleisti žmogaus psichologiją ekstremalioje situacijoje. Tai buvo pirmasis meninis S. Kulišo filmas. Prieš tai jis buvo dirbęs tik dokumentikos srityje – su Michailu Romu kūrė Paprastajį fašizmą.
Jums teko dirbti su Andrejumi Tarkovskiu.
O, tai jau visai kita istorija. Na, pradėkime nuo to filmo, kuris daugelį žmonių supažindino su A. Tarkovskiu. Tai Ivano vaikystė. Labai keistas filmas, daugybė sapnų. Negalėjai suprasti, kas tas A. Tarkovskis... Tačiau po šio filmo jis gana greitai sukūrė Andrejų Rubliovą, ir nedelsiant pasklido gandas: filmas „uždarytas“ – nebus rodomas. Netrukus gavau A. Tarkovskio kvietimą filmuotis Soliaryje. Sėkmingai išlaikiau bandymus, ir tada A. Tarkovskis sako: „Parodysiu Jums Rubliovą“. Ką gi, iš tikrųjų parodė, slaptai: užsirakinau vienoje Mosfilmo studijos peržiūrų salėje ir pamačiau visą filmą. Paliko didžiulį ispūdį.
Bet juk ,,Andrejus Rubliovas“ labai nepanašus į ,,Soliarį“.
Taip, jeigu žvelgtume vien į istorinius dalykus ar panašiai. Bet tiedu filmai – apie amžinas problemas. Štai Rubliovas verčiamas tarnauti – ir saviems, šalį valdantiems, bet kam parsiduodantiems bojarinams, kurie norėtų, kad juos šlovintų ir vykdytų jų užsakymus, ir užkariautojams totoriams, kurie žiaurumu valdo pavergtuosius. Man tai atrodė aiški aliuzija į tuometinę politinę padėtį. Visais laikais aktuali problema... Nuožmus religijos persekiojimas, sumaištis, ir – menininkas, kuris atsisako tarnauti bet kam! Kaip pamename, Rubliovas ilgai tyli, bet galop supranta, kad tyla nėra išeitis. Kokia bebūtų žiauri aplinka, jis turi kurti. Tai filmas apie menininko pašaukimą šiame žiauriame pasaulyje!
Ar pamačius „Andrejų Rubliovą“ buvo lengviau kurti Kriso Kelvino vaidmenį „Soliaryje“?
Kai buvau patvirtintas šiam filmui, tada perskaičiau Stanislovo Lemo Soliarį. Nesupratau, kaip reikėtų vaidinti: knyga parašyta pirmuoju asmeniu. Kūrinys labai patiko, bet scenarijus pagal jį iš pradžių atrodė visai nesuprantamas. Ir vaidinti buvo nepaprastai sunku. A. Tarkovskis kūrė vaizdus, o ne įprastinį psichologinį personažų bendravimą. Štai kad ir tokia scena: kamera fiksuoja puodelį, jo kraštu ropinėjančią bitę, tada nukrypsta į mano ranką, pasiekia akis, paskui aš staigiai turiu bėgti prie durų, kad besisukdama kamera pagautų mano pakaušį, o už jo – prabėgantį arklį. Kokia čia vaidyba? Juokas, atrodytų. O kai pamačiau montažą ekrane, supratau: gražu. Nuotaikinga, nerimastinga, žemiška.
„Soliaryje“ veiksmas vyksta beveik išvien kosmose. Ar sunku buvo rasti dvasinio svorio centrus toje nesvarumo būklėje?
Andrejui Tarkovskiui todėl ir reikėjo tokių iš pažiūros nesvarbių vaizdų su bite, su arkliu – kad parodytų, jog jis kalba apie kiekvieną žmogų, o ne atskirai apie kosmonautą. Jam rūpėjo rasti dieviškąjį ir žmogiškąjį pradus, sujungti juos. Su kuo Soliario herojus bendrauja kosmose? Su nebyliu kosmosu? Ne, su Dievu! Su tikrove, kuri nesileidžia paliečiama jokių spindulių. Mokslininkai (konkrečiai Sartorijus) bando šitai daryti, nes tą tikrovę laiko materija, tačiau ir jie pamato, kad už iliuminatorių bunda ne realybė – bunda jų pačių sąžinė. Mintis tokia: Žemėje sąžinę gali paslėpti, o čia – ne! Čia sąžinės nerimas materializuojasi: vieną akimirką tu pamatai prieš save kūną, kuris neduoda ramybės tavo sąžinei! Taip Kelvinas, Soliario veikiamas, susitinka su Hari, kuri nusižudė dėl jo. Štai ir esmė: pažink save, suprask, ką tu padarei Žemėje. Negalima ne tik žudyti, bet ir pastūmėti žmogaus į mirtį. Nes tavo nužudytas priešas atgims per sąžinę ir ims naikinti tave patį. Soliaryje matai, kaip materializuojasi sąžinė, ir tu nebegali dar sykį sunaikinti to padaro, kuris alsuoja šalia tavęs ir verkia, jis vėl žmogus. Aš supratau daugiau: negalima naikinti nei žydo, nei komunisto, nes kiekvienas yra žmogus. Tai buvo antimarksistinis filmas – tik pagalvokite!
„Soliarį“ mačiau ne vieną sykį, įvairiausiomis sąlygomis. Paskutinį kartą – vos prieš metus ar pusantrų. Keistas dalykas: kas sykį filmas daro vis gilesnį įspūdį. Vadinasi, jis buvo programinis ne tik prievartinio politinio režimo sąlygomis. „Soliario“ idėja – tarsi įspėjimas žmogui, pasišovusiam valdyti ir tik valdyti.
Man teko dirbti su daugeliu prievartinio režimo režisierių ir galiu paliudyti, kad ne vienas jų savąja kūryba tikrai protestavo. Ne tik V. Žalakevičius ar A. Tarkovskis. Netgi vokietis K. Volfas (gal ne taip atvirai – pagal savo mąstymo ir talento jėgą), kurio brolis buvo Rytų Vokietijos Štazi saugumo tūzas Markusas Volfas. Šis režisierius pasirinko L. Feuchtvangerio Goyą tam, kad panagrinėtų valdžios ir menininko santykį... Dailininką nori pavergti ir Ispanijos karalius, ir karalienė, ir Bažnyčia. O jis ima ir nupiešia neįprastai karikatūrišką karališkosios šeimos portretą. Vėliau Goya išsigąsta inkvizicijos, kuri jį terorizuoja. Tačiau ir vėl protestuoja. Vien jo Kapričai ko verti – grynas protestas prieš prievartą ir išsigimimą. Gyvenimo pabaigoje – jis mirė 1827-aisiais – Goya pabėga iš Ispanijos į Bordo ir visiškai atsisako bendrauti su karaliaus dvaru. Vaidindamas gerai supratau protesto dvasią, ja gyvenau. Ir mačiau, kaip režisierius, laikydamas kišenėje špygą, tuo patenkintas. Sakėme: mes, menininkai, niekada neturime būti valdžios rūmų dailininkais. Žinoma, filme smagu buvo tai daryti! Tačiau gyvenime, deja... Deja!..
Ir dabar būtų smagu?
Bet ar mes bekeliame tokius klausimus? Viskas dabar taip susmulkėję. Nors, tiesą pasakius, jau 1972 metais, kai Soliaris Kanuose gana sunkiai pelnė Sidabrinės palmės šakelę, viena žinoma prancūzų kritikė rašė, kad tai joks kinematografas, o grynas moralizmas. Tad ko norėti? Dabar jau ir mes „Vakaruose“, kur vengiama sąžinės problemų. Dabar aš nebematau filmų, kurie giliai jaudintų žmogų.
Moralizavimas kino meno formomis būdingas ir musų, ir rusų kinematografui. Beje, taip atsiskleidžia giluminės pačios kultūros tradicijos. Vakaruose – kiek kitaip, ten daugiau kultūrinio žaidimo. Mūsų regione nuolat tenka priešintis politinei nelaisvei, priešinantis kilti į dvasios aukštumas. Tačiau politinei nelaisvei sumenkėjus ir net atėjus politinei laisvei, staiga pamatome, kaip sparčiai smunka dvasia, kaip ji atsipalaiduoja, tampa beforme pliūre. Baisus paradoksas.
Mane ši problema irgi nuolat kankina. Tai ko gi reikia mums, menininkams? Priespaudos?! Ne ! Ir be priespaudos sukuriami didūs kūriniai. Aš nerandu atsakymo. Greičiausiai už mus atsako laikas: kuri tada, kai kuri. Laiko nesirenki.
Tarsi Lyro mintys... Jūs vaidinote ir garsiajame Grigorijaus Kozincevo filme „Karalius Lyras“.
Tai buvo labai ,,vakarietiškas“ filmas jo operatorius buvo lietuvis Jonas Gricius, o pagrindinius vaidmenis atliko estų, latvių, lietuvių aktoriai. Aš vaidinau Olbenį, Gonerilės, vyriausiosios Lyro dukters, vyrą. V. Šekspyro tragedijoje, kiek supratau, jis turi būti nusenęs, susmukęs, bevalis. Nustebau, kai šio hercogo vaidmenį G. Kozincevas pasiūlė man. „Ne, – pasakė režisierius, – tu esi tvirtas, tik nenori dalyvauti maište prieš teisėtą valdžią!“ Štai kur esmė: tvirtas ir valingas žmogus pasitraukia iš niekšybės kelio. Matot: ir čia – tuo metu! – aš pagalvojau, kad tokia pozicija – disidentinis pasipriešinimas prieš jėga paimtą valdžią. Nors to atvirai niekas nesakė, bet mes supratome šitai. Baisiausia, kad ir dabar pasaulyje, atrodo, valdžia visuomet imama jėga.
1969 metų užrašuose Grigorijus Kozincevas yra parašęs maždaug taip: „Jeigu veikalą perkelčiau į mūsų laikus, tai diduma veiksmo vyktų degalinėje šalia greitkelio. Šalikelės bare Regana su Gonerile gurkšnoja viskį, vyrukai su kombinezonais pila benziną ir šveičia kadilakus, aplinkui – „Shell“ ir ,,Coca Colos“ reklamos, o nesiskutęs Lyras dairosi į prašvilpiančius automobilius ir vis kartoja, kad prezidentas – tai jis!“ Be to, savo laiką jis vadina ,,Čiornoje, lichoje vremia“...
Valdžios troškimas, ypač troškimas lipant iš apačios – baisus dalykas. Tada veikiama visais būdais: sprogdinama, kaltė verčiama nekaltiems, meluojama, sukamos intrigos, draskomi žmonių likimai. Daroma viskas, kad tik galima būtų ištarti: „Aš!“ Karalius Lyras kaip tik šito ir atsisakė.
Taip, bet atsisakė tik gyvenimo pabaigoje, – Viljamas Šekspyras nutyli, koks Lyras buvo anksčiau. Gal nuodėmės jį užkankino? Bet yra ir dar vienas požiūris: juk valdžia, tiesą pasakius, nesuteikia ypatingo saugumo. Būti joje pavojinga. Tad kodėl į ją taip veržiamasi?
Nežinau. Gal aistra. V. Šekspyras tai parodė Makbete, kur aistrą valdžiai skatina trys raganos, o vėliau prisideda ir ledi Makbet. Ir Makbetas vardan valdžios pasiryžta žudyti, kad paskui pats būtų nužudytas. Visur tas pat: tie, kurie Lietuvoje ar kitur į valdžią kopė ar kopia per svetimą kraują, tie dažniausiai anksčiau ar vėliau krinta ir patys.
Esama kitos taisyklės: tie, kurie nesugeba valdyti savo pačių sielų, tie greičiausiai linkę valdyti kitus...
Baisiausi pirmieji žingsniai. Paskui prarandamas saikas. Todėl mes, menininkai, turime nuolat budėti ir sakyti: štai jau žengiami pirmieji žingsniai, sustokite!
Michailas Bulgakovas savo romane „Meistras ir Margarita“ Volando lūpomis yra pasakęs maždaug taip: „Niekada nieko neprašykite iš stipriųjų. Patys pasiūlys ir patys viską duos“. O iš tikrųjų tuos stipriuosius pergali tikroji kūryba. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra Simono Daukanto, o ne kokio (svetimo) politinio valdovo epocha. Bet ir Rusijoje –Aleksandro Puškino, o ne Nikolajaus I epocha. Kaip Jūs manote: ar dabartinė patirtis patvirtina šiuos žodžius?
Dvasia yra labai stipri. Taip, poetas stipresnis už imperatorių. Nežinau, ką čia bepridūrus. I. Kantą žavi kategorinis imperatyvas ir žvaigždėtas dangus. Kai vaidinau Bethoveną, šį filosofo teiginį kompozitorius labai žavingai ištarė gerdamas vyną. Bethovenas tada dar nebuvo apkurtęs.
Kaip Jūs derindavote darbą teatre ir kine?
Nelengva būdavo. Reikėdavo gauti iš teatro, kuriame dirbi, raštišką leidimą filmuotis. Man dažniausiai pavykdavo gauti tokį raštą iš Juozo Miltinio, nors kitų aktorių kartais jis ir neleisdavo: juk jam pačiam reikėjo dirbti! Ypač įsidėmėtinas atvejis su Soliariu. Idant gaučiau leidimą filmuotis, paprašiau A. Tarkovskį, kad šis kaip nors atvežtų į Panevėžį Andrejų Rubliovą, specialiai J. Miltiniui. A. Tarkovskio padėjėjas atvežė. Filmas buvo parodytas miesto kino nuomos salėje. Matė jį ir daugiau žmonių, buvo pakviesti mūsų teatro aktoriai. J. Miltiniui šis filmas paliko be galo stiprų įspūdį. Po peržiūros jis netarė nė žodžio, bet kitą dieną, greičiausiai aprimęs, pasakė siaurame ratelyje: „Nuostabu!“ Jam ypač patiko, kad Rubliovas parodytas kaip menininkas, privalantis kurti net baisiausiomis, sunkiausiomis sąlygomis. Po to karto J. Miltinis leido man filmuotis visur, kur tik mane kviesdavo.
O dabar gal pasukime prie Jūsų profesinių ištakų. Pirmasis vaidmuo – Jasius Kazio Binkio „Atžalyne“.
Šis pirmasis vaidmuo man pavyko. J. Miltinis pagyrė mane kaip „organišką“. Lydėjo sėkmė. Tai buvo trečiasis paties J. Miltinio spektaklis. Vaidinau vaikėzą, savo bendraamžį. Tačiau po to, karo metais, kai reikėjo vaidinti L. Pirandelo veikale Henrikas IV – ištiko nesėkmė. Tai intelektuali pjesė, ir aš visiškai suglumau. Baisi depresija. Tada ir sakau J. Miltiniui: „Tai gal aš jau eisiu iš teatro?“ O jis: „Ir eik!“ O, tai buvo jo metodas: tegu aktorius užpyksta. Ir paskui dar ilgai kankinausi, mindamas mįslę: aktorius aš ar ne?
Bet tai jau buvo grįžus tarybinei santvarkai ir prasidėjus naujai okupacijai.
Žinoma. Iki to dar išgyvenau tragediją: bėgau kartu su savo draugu Vytautu Mačerniu į Vakarus. Ir pats J. Miltinis tik per klaidą nepasitraukė, ir Vacys Blėdis. Žodžiu, kone visi buvome pakėlę sparnus. Vieni žuvo, kiti grįžo. Tik 1948 metais atsigavau, „širdimi“ suvaidinęs Beluginą Belugino vedybose.
O paskui vėl darbas – iki pat paskutinio J. Miltinio režisuoto spektaklio – Augusto Strindbergo Mirties šokio.
Menininko pašaukimas, mano galva, – neardyti bendruomenės bendrumo jausmo. Daugybė dabartinių režisierių daro kaip tik priešingai.
Deja, daro. Aš dabar nesuprantu ir nepriimu daugelio eksperimentų teatre. Teatras daug kur virtęs vien asmenine režisieriaus saviraiška „genialumo“ vardan. Aktorius tiesiog marinamas, verčiamas mechaniniu priedėliu. Iš žiūrovo atvirai tyčiojamasi. Nepasakysiu nieko naujo: dažnas režisierius net neslepia šių „grožybių“.
Gal baigdamas norėtumėte pasakyti dar ką svarbaus?
Aš dėkoju Dievui ir likimui, kad teko dirbti su tokiais režisieriais kaip Juozas Miltinis, Vytautas Žalakevičius,Andrejus Tarkovskis – jų dėka labai daug ką supratau šiame pasauly. J. Miltinis dažnai kartodavo: Dievas sukūrė pasaulį ir paliko žmogų laisvą. Paskui pamatė, kad jo kūrinys, deja, nėra tobulas. Dievas, nebegalėdamas kištis į savo paties suteiktą žmogui laisvę, bet norėdamas žmogų tobulinti, sukūrė menininką, kuris savo lūpomis kalba Jo (Dievo) mintis apie žmogaus netobulumą.
Dėkui už pokalbį.
1996, kovas
Post scriptum
Aktorius Artiomas Inozemcevas prisimena, kaip 1971-ųjų birželį, gastrolių Murmanske metu aplankęs vietos dailininko parodą, pamatė joje Donato Banionio portretą. Paklaustas, kuo jį domina D. Banionis, dailininkas atsakė: У него глаза крылатые (Jo akys sparnuotos).
Iš Arvydo Juozaičio knygos Prisilietimai. – 1999
