2024 m. balandžio 28 dieną aktoriui Donatui Banioniui būtų sukakę 100 metų. Šiai ypatingai progai paminėti Lietuvos kinematografininkų sąjunga pristatys ryškiausius ir svarbiausius Donato Banionio vaidmenis kine renginių cikle „Kinas pagal Donatą".
Legendinis teatro ir kino aktorius DONATAS BANIONIS (1924 – 2014) gimė Kaune. Augo Laikinosios sostinės Senamiestyje, vėliau su tėvu Žaliakalnyje. Žaidė su tame pačiame kieme gyvenančio rašytojo Augustino Griciaus sūnumi Jonu, kuris, kaip žinome, vėliau tapo vienu garsiausių lietuvių kino operatoriumi.
Anot paties aktoriaus, „siuvėjo vaikui“ anksti nusišypsojo laimė pajusti teatro scenos žavesį. Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms būdamas keturiolikos Donatas pakliuvo į Valstybės teatrą (dabar Kauno Muzikinis teatras). Autobiografinėje knygoje „Memuarai“ (2004 m.) parašė: „Stovėdavau scenos nuošaly... su alebarda ar fakelu rankose operoje „Karmen“, kai dainuodavo Kipras Petrauskas, balete „Raudonoji aguona“ buvau nešikas, „Aidoje“ – belaisvis arba Egipto karys... Man mokėdavo po pusę lito už spektaklį, bet aš nemokamai galėdavau žiūrėti spektaklius“.
Vėliau, jau Panevėžio teatre, Juozas Miltinis nepraleisdavo progos priminti šią „aktorystės“ praktiką ir per repeticijos kartais sakydavo: „Nagi, Banioni, parodyk, kaip nereikia vaidinti“....
Su J. Miltiniu jis susipažino 1940 m. gimtajame Kaune, kai iš užsienių sugrįžęs režisierius dar tik vadovavo Darbo rūmų (dabar Kauno kultūros centras Tautos namai) teatrinei studijai.
Septyniolikmetis Donatas, nebaigęs keramikos skyriaus Kauno amatų mokykloje, išdūmė į Panevėžį. Jo vaidmenys J. Miltinio režisuotuose spektakliuose „Heda Gabler“, „Komivojažieriaus mirtis“, „Makbetas“, „Lauke už durų“ ir „Mirties šokis“ seniai tapo lietuviško teatro klasika.
Būtent šių spektaklių žiūrėti į Panevėžį traukė teatralai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš buvusių sąjunginių respublikų
Prie „Miltinio fenomeno“, be abejo, prisidėjo ir D. Banionis.
Graži šio aktoriaus karjera kine prasidėjo nuo aferisto Dausos vaidmens V. Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“ (1959 m). O pasirodžius V. Žalakevičiaus filmui „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.) jis kartu su čia vaidinusiais aktoriais – Regimantu Adomaičiu, Juozu Budraičiu, Laimonu Noreika, Vytautu Tomkumi – akimirksniu išgarsėjo toli už Lietuvos ribų. Tuomet ir prasidėjo visų jų gastrolės po „broliškų“ respublikų kino studijas.
Ilgiausi kelionių maršrutai teko būtent D. Banioniui. Visus jo vaidmenis sunkoka išvardinti. Pats aktorius teigė, kad „tikrai vertingi tėra kokie penki-šeši, ne daugiau“.
Visų pirma, tai, žinoma, pirmininkas Vaitkus filme „Niekas nenorėjo mirti“, už kurį aktorius pelnė apdovanojimą tarptautiniame Karlovy Vary festivalyje (anuometinėje Čekoslovakijoje).
Tikru atradimu tapo jo vaidmuo režisieriaus Savos Kulišo detektyviniame filme „Ne sezono metas“ (1968 m.). D. Banionio suvaidintas žvalgas Ladeinikovas nė iš tolo nepriminė „gelžbetoninių“ tarybinės idėjos fanatikų. Bene pirmą kartą sovietiniame kine pasirodė labai gyvas, jautrus, mąstantis, abejojantis ir netgi klystantis kovotojas su nacių nusikaltėliais, visai nepanašus į supermeną.
Gera meistriškumo mokykla D. Banioniui tapo „Raudonosios palapinės“(1970 m.) filmavimas: čia vaidino garsūs britai Peteris Finchas ir Seanas Connery bei italė Claudija Cardinale, kiti Europos aktoriai. Nors D. Banionio vaidmuo nebuvo didelis, aktorius puikiai pritapo prie tarptautinių kino meistrų komandos.
Kvietimų filmuotis padaugėjo. Aktoriaus šlovingų vaidmenų galeriją vienas po kito papildė du meno genijai, suvaidinti demokratinėje Vokietijoje – ispanų tapytojas Francisco Goya (Goya, arba Sunkus pažinimo kelias, 1971 m., rež. K. Wolfas ) ir vokiečių kompozitorius Ludwigas van Beethovenas (Beethovenas – gyvenimo dienos, 1976 m., rež. H. Seemannas).
Neabejotina sėkmė buvo ir Kriso Kelvino vaidmuo A. Tarkovskio fantastiniame filme „Soliaris“ (1972, pagal S. Lemą). Po šių grandiozinių vaidmenų sekė ne tokie dideli ir aktoriaus talento dažnai neverti darbai antrarūšiuose filmuose.
Paradoksalu, bet Lietuvos kino studijoje ilgai (net iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos) D. Banionio vaidmenų visai nebuvo. Išimtys vos kelios – 1978 m. pagal V. Bubnio romaną režisieriaus M. Giedrio sukurtoje dramoje „Nesėtų rugių žydėjimas“ jis suvaidino Kaune gyvenantį darbininką Antaną Petrušonį, kamuojamą praeities paklydimų, o A. Grikevičiaus karinėje dramoje „Faktas“ (1981 m.) – nacių karininką Titelį, dalyvaujantį Lietuvos kaimo žmonių egzekucijoje. Dar vienas nedidelis vaidmuo aktoriui teko jo mokytojo V. Žalakevičiaus filme „Atsiprašau“ (1982 m.).
Užtai gražia išimtimi tapo režisieriaus Algirdo Aramino pagal Violetos Palčinskaitės pjesę sukurtas filmas „Andrius“ (1980 m.). Pagrindinis herojus čia – dešimtmetis Andrius (akt. Edvinas Menčikovas) - tyros ir patiklios širdies berniukas dažnai randantis prieglobstį svajonių pasaulyje. D. Banionis suvaidino senuką Rukšėną, kuris skraido savo paties sukonstruotu sklandytuvu ir kviečia vaikus į fantastinį miestą ieškoti ypatingos peteliškės, stingančios jo kolekcijai.
Naujaisiais laikais Lietuvos filmuose D. Banionis pasirodė tik du kartus – suvaidino epizodinį senio vaidmenį režisieriaus V. Navasaičio filme „Kiemas“ (1999 m) ir kiek didesnį koriko Michailo Muravjovo filme nuotykių filme „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011, rež. D. Ulvydas).
Apie D. Banionį sukurtas dokumentinis filmas „Aš – vargšas karalius“ (1971, rež. H. Šablevičius).
Banionis apdovanotas LSSR valstybine premija (1969 m.), Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1994 m.), Ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro didžiuoju kryžiumi (2004 m.), Auksine gerve (2008 m.), Lietuvos nacionaline premija (2013 m.).
Filmų ciklą organizuoja: Lietuvos kinematografininkų sąjunga
Sąjungos veiklą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
Filmų ciklą finansuoja: Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija (AVAKA )
Partneriai: Donato Banionio fondas, Lietuvos kino centras, Ąžuolyno biblioteka, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Kinas Panemunė, Skalvijos kino centras, Goethe-Institut
Teksto autorius kino kritikas Gediminas Jankauskas