Gimė 1980-ųjų liepos 1- ąją Maskvoje, nes ten tuo metu studijavo jos tėvai, tad pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Rusijoje.
1998–2002 studijavo Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute (bakalauro studijos), 2002–2004 Lietuvos Muzikos Akademijos Teatro ir kino fakultete (aukštieji podiplominiai TV ir kino režisūros kursai), 2005–2007 Vilniaus Dailės akademijos vaizduojamojo meno magistrantūros studijos.
Debiutavo 20 min. trukmės vaidybiniu f. „Vaidmuo“, kuriame įsisenėjusį žaidimą žaidžiančią meilužių porą – režisierių ir aktorę – suvaidino Andrius Mamontovas ir Adrija Čepaitė.
Po trumpos vaidybinės novelės „Gimę nekalti“ (2005) sukūrė pirmą dokumentinį filmuką „Europa“. Skambiai pavadintame aštuonių minučių trukmės kūrinėlyje spėta papasakoti apie Londoną, Veneciją, Šveicariją ir Paryžių, kuriuos galima aplankyti... Jonavos rajone.
Penkiasdešimties min. trukmės dokumentinis „Baras“ (2009), apdovanotas Sidabrine gerve, pasakoja apie Artūrą Barysą - kino menininką, aktorių, knygų ir muzikos įrašų kolekcionierių, avangardinės muzikos grupės lyderį. Vieniems jis buvo tiesiog valkata, kitiems – laisvojo pasaulio ambasadorius.
Dok. filmo „Paskui saulę ir ožkas“ (2011) herojai - sūrininkai Rasa ir Valdas - atsisakę karjeros tarptautinėje kompanijoje, paliko miestą ir persikėlė gyventi į kaimą. Savo gyvenimą jie pakeitė ieškodami atsakymo į klausimą, kas svarbiau – būti ar turėti.
Nemažo rezonanso susilaukė pilnametražis dok. f. „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011). Filmas pasakoja istoriją apie pokštą, įvykusį devintojo dešimtmečio viduryje, kai Lietuvoje dar nebuvo jokių atgimimo ženklų, o naujametinio Kauno jaunųjų architektų karnavalo metu juokais susikūrė roko grupė ,,Antis“.
Kitas pilnametražis dokumentinis f. „Meistras ir Tatjana“ ( 2015), laimėjęs keturias Sidabrines gerves, pasakojo apie tragiškai pasibaigusį garsaus fotomenininko Vito Luckaus gyvenimą ir jo mūzą.
Pirmasis G. Žickytės tarptautinis projektas „Aš čia tik svečias“ (I'm not from Here, 2016), realizuotas drauge su režisiere iš Čilės Maite Alberdi, pelnė pagrindinį prizą už geriausią trump. dok. filmą festivalyje Visions du Réel (Nionas, Šveicarija) ir dar dvi dešimtis tarptautinių apdovanojimų.
Pagrindinė šio filmo herojė - jau daugelį metų gyvenanti Čilėje baskė emigrantė Josebė, kurią autoriai kalbina Santjago senelių namuose.
Dabar po tarptautinius festivalius keliauja ir prizus skina kol kas naujausias G. Žickytės dok. f. „Šuolis“ (The Jump, 2020), primenantis šaltojo karo metu garsiai nuskambėjusią lietuvio radijo operatoriaus Simo Kudirkos istoriją, kai 1970 m. peršokęs iš sovietinio žvejybinio katerio „Sovetskaja Litva“ į JAV pakrančių apsaugos katerį Vigilant“, jis paprašė politinio prieglobsčio.
Gediminas Jankauskas