„Mūsų filmas žiūrovą kviečia į nuotykį, į žmogaus pasąmonę, kurioje kartais nutinka labai juokingų dalykų. Kalbame apie kiekvieno iš mūsų troškimą būti mylimam, geresniam ir apie tai, kas gali nutikti, kai viso to negauname arba uoliai mėginame atitikti kitų lūkesčius ir įsivaizdavimus“, – taip apie naująjį šį savaitgalį Lietuvos kino ekranuose pasirodantį savo filmą „Man viskas gerai“ kalba kino režisierius Ernestas Jankauskas.
Dramedijoje „Man viskas gerai“ režisierius pina juokingai dramatišką pasakojimą apie nerimo ir panikos atakų kankinamą neuromokslininkę Mariją (aktorė Gabija Siurbytė), smagių nuotykių kupinus jos pasivaikščiojimus pasąmonės koridoriais, gerai atpažįstamus šeimos santykius, darbo kolegų įžūlumą. Tai – gana asmeninis filmas, režisierius E. Jankauskas tai, kas vyksta per panikos atakas, patyrė iš labai arti – pagrindinio vaidmens atlikėja, jo žmona G. Siurbytė su nerimo sindromu gyvena jau penkiolika metų.
„Kurdamas filmą, visada priimu trečiojo žmogaus – žiūrovo poziciją: ką turiu padaryti, kaip nufilmuoti, kad mano pasakojama tema žmogui pasidarytų svarbi ir įdomi. Filmas kurtas dideliam kino ekranui – jame gausu vizualiųjų ir specialiųjų efektų, kaskadinių triukų, gyvūnų. Dirbau ne tik su lietuvių, bet ir su švedų povandeninio filmavimo komanda bei lenkų garso efektų kūrėjais, nes norėjau, kad žiūrovo akis nenuobodžiautų“, – sako filmo režisierius E. Jankauskas. Po raudonojo kilimo premjeros su režisieriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Scenarijų šiam filmui rašėte kartu su filmo prodiusere, pagrindinio vaidmens atlikėja ir žmona G. Siurbyte. Prie jūsų taip pat prisidėjo dramaturgė Birutė Kapustinaitė. Kaip sugalvojote panikos atakų keliamą siaubą pavaizduoti tarsi perspaustais kadrais, kuriuose ant žirgų pasirodo vyrai su gobtuvais, plaukioja pripučiami ančiukai ar teka mazuto kriokliai?
Apie tai, ką jaučia panikos priepuolių ištiktas žmogus, geriausiai mums galėjo papasakoti Gabija, nors tie, kas jų patyrė, išgyvena skirtingus pojūčius, – vieni jaučiasi įstrigę tunelyje, kiti negali kvėpuoti. Tai – labai asmeniška, man buvo vienas didžiausių meninių iššūkių filme parodyti, kad su savo baimėmis galima susidraugauti. Taip pat svarbu keisti žmonių, kurių visa tai, rodos, neliečia, požiūrį. Juk ir aš pats, kai kas nors pasiskųsdavo, kad blogai jaučiasi, sakydavau: „Neišsigąsk, nieko baisaus, viskas bus gerai.“
Nuoširdžiai žaviuosi Gabijos drąsa, ji labai daug jėgų atidavė filmui – filmavosi ir po vandeniu, ir vandenyje, šaltyje, ir itin asmeninėse scenose. Ji vis juokaudavo: „Ernis, aiškiai, nori mane nužudyti.“
Pakalbėkime būtent apie jas. Gabijos partneris filme – aktorius Andrius Paulavičius, sukūręs jos vyro, žinomo dirigento personažą. Suguldėte juos į lovą ir tavo kamera juos fiksavo visiškai nuogus. Juk ne šiaip sau atsirado šios scenos filme?
Man jos kalba apie tai, kad šeimoje intymumas visiškai nereiškia artumo. Gali būti nuogas vienas prieš kitą, tačiau visiškai nežinoti, kas darosi tavo artimiausio žmogaus galvoje. Mudu su Gabija labai daug kalbamės, esame visiškai atviri vienas su kitu, gal todėl daug kam mūsų santykiai atrodo dramatiški, ugningi. Mes daug pykstamės ir užsiliepsnojame, kaip degtukai. Ypač kai kartu dirbame. Juk, kad ir ką darytum, kiekvienas iš mūsų turi savo požiūrį, o už jį reikia pakovoti. Gabija kino aikštelėje yra ne mano žmona, ji – aktorė, kaip ir bet kuris kitas aktorius.
Filme pasakojate moters istoriją. Turbūt jūsų požiūris skyrėsi nuo dviejų scenarisčių, moterų požiūrio?
Aš stengiuosi neradikalizuoti – vyras, moteris. Koks skirtumas, juk vis tiek esi kūrėjas. Man kur kas svarbiau mąstyti apie tai, kodėl įgyvendini, ką sumanęs, ir kodėl tau svarbi būtent ši istorija. Šitame filme mes mėginome išsiaiškinti, kodėl perfekcionizmas ir noras tapti tobulam gimdo nerimą? Ką tavo gyvenime reiškia šeima ir jos tradicijos? Kodėl vis dar svarbu taikytis prie kitų nuomonės ir būti tokiam, kokiu jie norėtų, kad būtum.
Kad papasakotumėte Marijos istoriją, pasitelkėte dar tris skirtingų kartų moteris. Ar manai, kad šeimos tradicijos suformuoja ir naujas kartas, kurioms laužyti tas tradicijas yra be galo sunku?
Man patiko režisuoti sceną, kurioje pristatome močiutę, ją nuostabiai vaidina aktorė Elvyra Žebertavičiūtė. Net būdamas vyras lengvai galėčiau susitapatinti su keistu močiutės, mamos (aktorė Nelė Savičenko) bendravimo būdu, – nes taip vis dar elgiasi šeimos. Lyg ir būtų galima sakyti, kad trūksta meilės ir supratimo, bet išties taip nėra. Tiesiog jos mano, kad šitaip turėtų elgtis, nemoka kitaip.
Nuo tada, kai pradėjote filmą, praėjo ketveri metai, premjerą sustabdė pandemija. Ar prisimenate, nuo ko prasidėjo „Man viskas gerai“ istorija?
Tai buvo Gabijos mintis. Po filmo „Čia buvo Saša“ pristatymo ji manęs paklausė, ar nenorėčiau sukurti filmo apie labai stiprią moterį, kurios stiprybė turi pasekmių. Žinojau, apie ką ji kalba, tačiau man reikėjo sugalvoti, kas turėtų atsitikti, kad ir man pačiam ši tema suskambėtų?
Kodėl nerimo tema turėtų būti aktuali žiūrovui, kaip jis galėtų su ja susitapatinti? Su Gabija daug kalbamės apie nerimą, tačiau svarbu suprasti, kad kitas padėti negali, neturi jokių priemonių, tik tas, kuris tai išgyvena, gali pereiti per visą šį mėšlą. Todėl man atrodė svarbu išsiaiškinti, iš kur ir kodėl ši problema kyla?
Ernestai, o kaip jums, būnančiam šalia, sekėsi išgyventi pačius blogiausius Gabijos nerimo laikus? Kai ji dar pati gerai nesuprato, kas vyksta? Aš labai atsiprašau, bet nelaikau atmintyje blogų prisiminimų, stengiuosi gyventi čia ir dabar. Kas buvo, pražuvo, reikia judėti toliau. Panika ir nerimas yra pasekmė, ne priežastis. Panikos priepuoliai yra simptomas, pranešantis, kad ne viskas yra gerai. Tai raudona vėliava, liepianti sustoti, žmogui tereikia į tai atkreipti dėmesį. Perfekcionizmas – šių dienų religija, pasaulis pilnas sėkmės istorijų, o mes nuolat stebimės: „Ar aš pakankamai geras? Ar mano vaikams gerai seksis?“ Vaikystėje pradedi tikėti, kad nusipelnysi meilės, jei gausi gerus pažymius ar išvalysi indus. Vėliau ši istorija tęsiasi, ir taip norisi, kad kiti kalbėtų apie tavo pasiekimus. Bet savo atspindį vandenyje mes matome tik tada, kai vanduo ramus. Niekada to negalėsite padaryti, jei patiriate stresą.
Labai svarbu pastebėti, kada įsijungia raudonas mygtukas. Svarbu įsigilinti, kaip jautiesi, tai tikrai nėra lengva, nes juk realiai nesupranti, kas su tavimi vyksta. Kažkas negerai... Pagalvoji apie tai, bet niekam nesakai, nerodai, negali būti kitoks nei visi, tarsi sugadintas. O tada mygtukas vis dažniau pradeda įsijungti ir prasideda kur kas baisesni dalykai. Toks yra užburtas panikos ratas, saugantis tavo paslaptis ir baisius išgyvenimus, nes juk niekam kitam taip nebūna... Būna! Ir galiu pasakyti, kad panika ir baimė bijo viešumo.
Aš irgi kartais išgyvenu nerimą, prieš filmo premjerą nerimavau. Bet mano nerimas – ne toks kaip Gabijos.
Savo filmu jūs tarsi sakote, kad nerimas gali išsigąsti, jei iš jo pasišaipysi. Todėl ir šaipotės?
Pagalvokite, ką atsakysite žmogui, kuris sako: „Aš panikuoju.“ „Tai – nepanikuok!“ Mūsų mintis buvo negąsdinti. Nei vaizdais, nei muzika, geriau leistis į absurdo nuotykį, kuris žiūrovui parodys, koks tai baisus jausmas, tačiau nuo jo nemirštama. Ir raminti turėtų suvokimas, kad viskas praeis. Viskas yra menama, kad ir kaip baisu tai būtų.
Su Gabija esate pora ir gyvenime, ir darbe, ir kūryboje. Kai sekasi derinti?
Man labai svarbu laisvė. Visur ir visada – gyvenime, kūryboje. Mums smagu būti kartu, bet labai stengiamės nelįsti ten, kur nereikia. Mano režisūra yra mano režisūra, Gabijos vaidyba yra Gabijos vaidyba. Vienas kitam galime patarti, kartais aprėkiame vienas kitą, bet tikrai nenurodinėjame, kaip turėtume elgtis. Režisūroje yra toks geras posakis – nesugadink to, kas veikia. Tas pats galioja ir santykiams. Man atrodo, kad svarbu, kai kiekvienas darome tai, ką norime. Tai nėra paprasta, bet įdomu.
Darbas mums abiem teikia džiaugsmo, man atrodo, visada taip yra, jei su savimi turi OK santykį. Kūryba yra mūsų laisvės išraiškos forma, tai mus „veža“, mes mokomės, atrandame, padedame kitiems, mokome. Siaubingai įdomus, niekada nesibaigiantis saviugdos procesas!
Kartais pametame vienas kito mintį ir nebesuprantame, kurio mintis buvo, – esame tarsi vienas organizmas, kuris dalijasi tuo, ką turi. Galime dalytis mintimis, idėjomis ir kartu galvoti, ką norėtume drauge sukurti, apie ką būtų aktualu kalbėti. Esame labai panašūs, kartu ir siaubingai skirtingi, bet aiškiai žinome, kad santykius svarbu puoselėti.
Kino filmas „Man viskas gerai“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo sausio 27 dienos. Filmo kūrimą finansavo Lietuvos kino centras. Filmo režisierius E. Jankauskas, operatorius Feliksas Abrukauskas, dailininkas Paulius Jurevičius, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, vaidina: G. Siurbytė, A. Paulavičius, Marius Repšys, Donatas Šimukauskas, Mija Di Marco, Nelė Savičenko, Elvyra Žebertavičiūtė, Dovilė Kundrotaitė.
„Man viskas gerai“ anonso nuoroda:
