2023 kovo 13, Pirmadienis

Pieštos animacijos Lietuvoje pradininko retrospektyvą ir „Sigutės“ premjerą Kauno „Romuvoje“ pristato festivalis Tindirindis

Kovo 31 d. 16 val. Kauno Kino centre „Romuva“ įvyks Zenono Tarakevičiaus filmų retrospektyva ir paskutinio jo sukurto filmo „Sigutė“ premjera mieste, kuris nusipelnė Lietuvos animacijos lopšio vardo.

Dvidešimto amžiaus pradžioje (1910 m.) pasaulinės lėlių animacijos pradininkas Vladislavas Starevičius nufilmavo pirmą animacinį filmą Kaune. Zenonas Tarakevičius Kauno radijo gamyklos studijoje „Banga“ nufilmavo pirmąjį Lietuvoje pieštos animacijos filmą „Vilkas ir siuvėjas“ (1964 m. – j/b versija, 1966 m. spalvota versija).

 

 

Programoje bus parodytas filmas „Vilkas ir siuvėjas“ (1966) ir fragmentai iš Lietuvos kino studijos dokumentinio filmo „Ko išsigando milžinai“ (rež. V. Imbrasas, 1988), kurio animacinį intarpą režisavo ir animavo Z. Tarakevičius.  Taip pat bus parodyti fragmentai iš kitų režisierių animacinių filmų, kuriuose animaciją kūrė Z. Tarakevičius: „Gintarinė pilis“ (rež. A. Snežko-Blockaja, dail. G. Brašiškytė, 1961), „Žalioji gyvatė“ (rež. V. Polkovnikov, dail. G. Brašiškytė, 1962), „Ežio namas“ (rež. J. Sakalauskas, 1969), „Dosnumas“ (rež. Z. Šteinys, 1988), „Kaktuso paslaptis“ (rež. V. Aškinis, 1988),  „Bermudų žiedas“ (rež. I. Bereznickas, 1989), „Kadaise Lietuvoje“ (rež. Z. Šteinys, 1990) „Laikraštinis žmogus“ (rež. I. Bereznickas, 1991), „Normano Arka“ (rež. V. Aškinis“, 1991-1995), „Trovas“ (rež. V. Aškinis, 1992), „Smaugliukas Džeikas“ (rež. V. Aškinis ir P. Littler, 1993), „Meškinai – pasaulio gelbėtojai“ (rež. V. Aškinis, 1997), „Senasis Tomas“ (anim. rež. V. Aškinis, 1999-2000), „Zoologijos gatvė 64“ (anim. rež. V. Aškinis, 1999), „Novatoriai“ (rež. V. Aškinis“, 2011-2013).

Animacinis filmas „Sigutė“ buvo pradėtas kurti 1966 metais, tai yra iš karto, kai buvo pabaigtas filmas „Vilkas ir siuvėjas“. Kūrybinio proceso kelyje laukė daug išbandymų ir praradimų. Filmas buvo užbaigtas tik 2022 metais. Režisierius Zenonas Tarakevičius mirė užbaigęs visus filmo darbus, tačiau nesulaukęs filmo premjeros, kuri įvyko Tarptautinio animacinių filmų festivalio Tindirindis metu 2022 metų gruodžio mėnesį. Festivalio žiuri apdovanojo filmą Specialiuoju žiuri prizu. Animacinis filmas „Sigutė“ bus pirmą kartą parodytas Kaune.

Animacinis filmas „Sigutė“ sukurtas vienos iš žinomiausių ir populiariausių lietuvių liaudies pasakų motyvais.  Našlaitėlė Sigutė nuolatos skriaudžiama ir išnaudojama nedoros pamotės. Ar pamotei pavyks pražudyti Sigutę? Gėris ir meilė nugali visas negandas ir piktuosius kėslus. Liaudies išminties kupina animuota pasaka vaikams. Į filmo siužetą įpinti ir Vydūno bei Marcelijaus Martinaičio pjesių motyvai.

Renginys nemokamas.

 

 

Zenono Tarakevičiaus atgiję pasakų herojai. Pirmasis pieštas animacinis filmas Lietuvoje.

 

Dar mokykloje Zenonas Tarakevičius susidomėjo kinu ir animacija. Jis lankė Kauno Pionierių rūmų kino mėgėjų būrelį, kuriame kūrė juostas, kurias kitaip būtų galima pavadinti popieriniais filmais. Nedideliuose bloknotų puslapiuose jis nupiešdavo veikėjų judesio fazes, kurios atgydavo, greitai verčiant lapus. Šių Zenono pieštų pasakų siužetai buvo visiškai paprasti: varna pagauna sūrį, nutupia ant eglės, sūris nukrenta, atbėga lapė. Ir visa tai gyva, nes eglė nupiešta siūbuojanti, varna skrendanti, lapė tūpčiojanti ir t.t.

Zenonas Tarakevičius apie pirmuosius bandymus: „Pradžia buvo Kauno dailės mokyklos antroje klasėje. Mano bendramokslis Kostantinas Zubovas, kurį vadindavau Kąsčiu arba Maliava, nes buvo mažas, man pademonstravo blonknotėlį, kurį verčiant pirštais visi piešinėliai atgydavo. Tai mašinėlė lakstė, tai įvairiausi triukai sukosi. Mane taip sudomino, kad pats irgi ėmiau piešti ant blonknotėlių lapelių. Tai nebuvo padriki piešinukai, o veiksmai su turiniu. Nupiešiau judančių piešinėlių istoriją „Varna ir lapė“. Pamilau multiplikaciją (animaciją). Tuo metu piešiau blonknotėliuose įvykius, judesius, skrendantį gandrą, akvalangistą, sportininką... Vėliau išlikusius blonknotėlius su animuotais personažais atidaviau Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui.“

Išlavinęs piešimo gebėjimus Zenonas Tarakevičius nusprendė sukurti animacinį filmą. Tai pradėjo 1958 metais. Suprantama, pasiryžti tokiam žingsniui nebuvo paprasta. Tuo metu literatūros apie animacijos kūrimą ir gamybą praktiškai nebuvo. Todėl daug animacijos paslapčių teko įminti pačiam. Atradimų ir klaidų kelias buvo pagrindinė jo mokykla.

Zenonas Tarakevičius prisimena apie pirmuosius nufilmuotus animacijos judesio juodraščius: „Kai man suteikė galimybę nufilmuoti. Tada pirmą sykį aš pamačiau kaip juda, ir buvau ta animacija nepatenkintas, kad to siuvėjo kojos buvo kaip švininės. Galvoju, aš gi visai ne taip norėjau.“

Užsispyrimas ir ryžtas vertė jį nuolatos tobulinti savo herojų judesius, siekti profesionalumo. Zenonas Tarakevičius išvyko į Maskvą, stojo į VGIK‘ą, galiausiai atsidūrė „Sojuzmultfilmo“ studijoje. Ten buvo organizuojami animatorių kursai.

Zenonas Tarakevičius prisimena: „Kai baigiau vidurinę mokyklą jau žinojau, ką aš veiksiu tolimesniame savo gyvenimo kelyje. 1958 m. pradėjau piešti pasaką „Vilkas ir siuvėjas“. Išvykau stoti į VGIK‘ą (Visasąjunginį valstybinį kinematografijos institutą).“

Deja į VGIK‘ą Zenonui įstoti nepavyko, tai nužygiavo į „Sujuzmultfilmą“, kur buvo paskelbta atranka į dailininkų multiplikatorių (animatorių) kursus.

Zenonas Tarakevičius prisimena: „Studijos režisieriai ir dailininkai peržiūrėję mano filmą ir piešinius labai nustebo ir netgi išbarė mane: „Kodėl prieš eidamas į VGIK‘ą, neatėjote pas mus? Mūsų režisierius Ivanas Ivanovas Vano yra VGIK‘o profesorius, pamatęs jūsų darbus būtų pasirūpinęs jumis. Jis doras žmogus... Kursuose man pasakė, kad tai, ko čia mokoma, aš jau žinau. Kad toliau reikia vadovautis savo talentu, ieškoti savo braižo. „Sojuzmultfilme“ man pasiūlė suanimuoti sceną iš multiplikacinio filmo „Žalioji gyvatė“, kurio dailininkė statytoja buvo Gražina Brašiškytė. Scenoje reikėjo nupiešti kaip ragana pasėlių lauke užsimeta ant nugaros maišą su cukriniais runkeliais ir nubėga varyti naminės degtinės. Per tris dienas darbą pabaigiau. Komisija pripažino, kad aš profesionalus dailininkas multiplikatorius, nors tobulintis nepakenktų. Stojamieji egzaminai buvo įvertinti dviem penketais ir vienu ketvertu. Suvokiau, kad patekau ten, kur reikia. Man buvo paskirta stipendija. Kursų organizatoriai nusiuntė telegramą į Lietuvos kultūros ministeriją su prašymu man paskirti dar vieną stipendiją. Iš Vilniaus buvo gauta telegrama, kad stipendija man bus paskirta. Na ko aš daugiau galėjau norėti! Man liko tik viena smulkmena, tai yra išsiregistruoti iš Kauno karinės įskaitos ir užsiregistruoti Maskvoje.“

Tačiau karinis komisariatas nepanoro paleisti jauno vaikino kažkur į Sovietų sąjungos platumas ir tuoj pat mobilizavo į karinę tarnybą.

Zenonas Tarakevičius prisimena: Kai buvau pašauktas į karinę tarnybą, piešinius nusprendžiau parsinešti į namus lagamine. Leidžiantis Parodų kalnu žemyn, vėjas atidarė lagaminą ir piešiniai išsilakstė ant asfalto. Gerai, kad vairuotojai pristabdė mašinas... Šiaip filmą teko piešti ir filmuoti tris kartus. Grįžus iš kariuomenės vėl piešiau ir piešiau. Neturėjau celiulioido, tai ėjau į Raudonojo kryžiaus ligoninę ir prašiau medicininių nuotraukų ant fotoplėvelių, jas nuploviau, kad galėčiau piešti. Medžiagas pats pirkau. Gyvenau pusbadžiu. Įranga buvo labai primityvi, senoviška, ją tobulinau išleisdamas paskutines kapeikas. Bet filmą pagaliau užbaigiau... Gaila, bet filmą pavogė, ir tokiu būdu pirmoji versija dingo. Tada patekau į Kauno radijo gamyklą. Ir vėl pradėjau iš pradžių. Ten perpiešiau ir nufilmavau juodai baltą antrąją versiją filmo „Vilkas ir siuvėjas“ (1964 m.), o vėliau ir spalvotą versiją (1966 m.)“.

Grįžęs iš kariuomenės į Kauną Zenonas Tarakevičius atrado savo kelią į „Bangos“ kino studiją, kurioje dirbo Stepas Uzdonas, Antanas Abromaitis, Juozas Sakalauskas, Rimantas Kauza ir kiti. Į Kauno radijo gamyklą Zenonas Tarakevičius atėjo 1962 metais ir pradėjo dirbti eksperimentiniame ceche graveriu. Po tarnybos Sovietinėje armijoje jis čia atėjo ne atsitiktinai. Jo ankstesnius darbus animacijoje pastebėjęs vienas iš kino studijos „Banga“ vadovų Antanas Abromaitis primygtinai kvietė jį prisijungti prie šio kūrybinio kolektyvo, kuris jau penketą metų sėkmingai veikė Kauno radijo gamykloje. 1962 metais Zenonas Tarakevičius sugrįžo prie savo filmo „Vilkas ir siuvėjas“ kūrimo darbų. Įdomu tai, kad jis nusprendė iš pagrindų perdaryti savo anksčiau jau sukurtą šios nuotaikingos pasakos versiją. Studijos kolektyvas su entuziazmu ėmėsi darbų: padėjo padaryti animacinio filmavimo stakles, paruošti medžiagas, nupiešti piešinius ir t.t.. Kadangi tuomet nusipirkti celiulioido praktiškai nebuvo galimybės, buvo panaudotos senos rentgeno nuotraukos. Reikėdavo nuplauti emulsiją nuo tų nuotraukų su plaučių, kaulų ar kaukolių atvaizdais, kad celiulioidinis pagrindas būtų švarus ir ant jo būtų galima piešti personažus. Zenonas Tarakevičius paruošė specialios formos štiftus, kurie buvo naudojami piešinių fiksavimui piešiant judesio fazes ir jas filmuojant po kamera.

Zenonas Tarakevičius: „Nedaug kas žino, ką reiškia sukurti multifilmą. Grubiai kalbant, tai reiškia nupiešti tūkstančius spalvotų piešinių. Per vieną sekundę ekrane prabėga 24 kadrai. Multifilme nuoseklų judesį turime išdalinti į fazes ir jį nupiešti dvidešimt keturiuose kadruose. Tiesa, dažnai vieną piešinį filmuojame po du kadrus. Stepas Uzdonas sugebėjo mums nupirkti celiulioido ruloną. Aš pasidariau specialų mažesnį formato standartą, maždaug dvigubai mažesnį, negu naudodavo „Sojuzmultfilmas“. Skylutes pramušdavome su kanceliariniu skylmušiu. Štiftus taip pat patys pasidarėme.“

Animacinio filmo „Vilkas ir siuvėjas“ scenarijaus autoriumi, filmo dailininku, režisieriumi, operatoriumi, animatoriumi dirbo Zenonas Tarakevičius. Ant profesionalios 35 mm kino juostos buvo nufilmuota 7 minučių juodai balta filmo versija, kuri 1964 metais parodyta trečiajame respublikiniame festivalyje ir kartu su kino novele „Mokytojau, neikite!“ „Bangos“ kino studijai iškovojo pirmąją vietą. Noras tobulinti ir siekti profesionalumo neapleido Zenono Tarakevičiaus, todėl jis atnaujinęs pažintis ir ryšius su „Sojuzmultfilmo“ studijos darbuotojais, susikrovė visus piešinius į lagaminą ir išvyko į Maskvą. 1966 metais „Sojuzmultfilmo“ studijoje buvo nufilmuota spalvota filmo „Vilkas ir siuvėjas“ versija, taip pat buvo  padaryta kopija su filmo rusiškais titras. Tai nebuvo padaryta atsitiktinai. Centrinio „Kinoprokato“ (Kino nuomos) vadovų sprendimu filmas „Vilkas ir siuvėjas“ buvo įtrauktas į rinkinį „Kino almanachas“ kartu su kitais trumpais filmais ir buvo išleistas į Sovietų sąjungos ekranus. Buvo pagaminta dešimtys kopijų. Kino kopija netgi buvo parduota Vokietijos demokratinei respublikai (VDR). Zenonas Tarakevičius tuo labai didžiavosi, nors iš filmo teuždirbo vos kelis šimtus rublių. Darbo užmokesčio fondų ribojimai neleido nepriklausomose, nevalstybinėse studijose uždirbti pinigų už šiuos darbus. Visos nuo filmų gaunamos pajamos patekdavo į Radijo gamyklos ar profsąjungos sąskaitas. Žinoma šios lėšos leido kurti naujus filmus, pirkti medžiagas, aparatūrą ir kt. Bet šių uždirbtų lėšų nebuvo galima naudoti autorių atlyginimams. Autoriai turėdavo tenkintis nedidelėmis „premijomis“ ar priedais prie pagrindinio atlyginimo Radijo gamykloje. Tokia buvo sistema...

Sukūrus pirmąjį pieštą animacinį filmą Lietuvoje nuvilnijo entuziazmo banga. Entuziastų grupė pradėjo puoselėti naujus planus.

Zenonas Tarakevičius prisimena tas sunkias kūrimosi akimirkas: „Bandžiau ruošti savo pasekėjus. Žmonės, galbūt, bijo atsidėti šiam darbui. Kitam ir talento trūksta ir kantrybės per maža. Entuziastai, pamatę, kad pirmieji vaisiai kartūs, greitai atšąla.“      

Zenonas Tarakevičius kūrė savo kūrybinius planus, svajojo ekranizuoti Jono Biliūno „Laimės žiburį“, mąstė apie lietuvių liaudies pasaką „Sigutė“... Pasirinko „Sigutę“. Ėmėsi darbo. Sukūrė personažus, pradėjo animuoti. Buvo nufilmuota nemažai animacinių scenų juodai baltų juodraščių, taip vadinamų judesio bandymų. Atrodė, kad viskas puiku ir tuoj tuoj Lietuva išvys dar vieną Z. Tarakevičiaus animacinį filmą. Deja, darbai ėmė strigti. Sumanymas buvo gerokai sudėtingesnis nei ankstesnis filmas, vienam įgyvendinti visą sumanymą – misija beveik neįmanoma. O kai filmas neturi biudžeto, tuomet pakviesti kitus kūrėjus į projektą be galo sunku. Gyvenimo sūkuriai: persikraustymas į kitą butą, potvynis rūsyje, kuriame pražuvo jau nupiešti „Sigutės“ piešiniai, įšaldė svajonę ilgiems dešimtmečiams. Zenonas Tarakevičius tuomet animacinio filmo „Sigutė“ nebaigė.  Jis perėjo dirbti į tuometinę Tankų gamyklą, kurioje puošė, dabino įmonę, sukūrė skulptūrą iš granito. Juodraštinė „Sigutės“ animacija šmėstelėjo respublikiniame kino mėgėjų festivalyje kaip viltis ar nesusapnuotas sapnas. Daug vėliau Kauno televizijoje „Sigutės“ juodraštinė animacija pasirodė laidoje, kuri pristatė Zenono Tarakevičiaus veiklą. Žiūrovai turėjo galimybę įsitikinti kokį profesionalumą ir aukštą lygį demonstravo dailininkas animatorius Zenonas Tarakevičius. Tik praėjus keliems dešimtmečiams Z. Tarakevičiui nusišypsojo galimybė realizuoti savo seniausią svajonę. Lietuvos kultūros ministerija parėmė projektą ir skyrė finansavimą penkių minučių filmui sukurti. Tačiau sumanymas buvo žymiai didesnis. Filmo numatyta trukmė – dvidešimt minučių. Taigi teko ieškoti kitų šaltinių, kad realizuotų filmą. Tik 2020 metais filmo animacija buvo užbaigta, kai Lietuvą sukaustė Covid-19 pandemija ir karantinas. Filmas išvydo ekranus 2022 metais.

Daugelis Zenoną Tarakevičių žino kaip šmaikščių šaržų autorių, kuris Palangoje, Rąžės pakrantėje praleisdavo visų vasarų ištisas valandas. Ir klientų jam tikrai nestigo.

Zenonas Tarakevičius apie šaržų piešimą Palangoje juokavo: „Jei turiu laisvą minutėlę, nesivaržau pasnausti automobilyje, bet vos spėju užmerkti akis, žmonės jau barškina į stiklą ir prašo imtis pieštuko... Sovietmečiu tapau pirmuoju Lietuvoje, gavusiu patentą ir išėjusiu piešti į gatvę. Žmonės net tris valandas laukdavo, kad galėtų prie manęs prisėsti. Galėdavau riesti nosį apsuptas žmonių būrio... Rekonstruotame kurorto bulvare jaučiuosi visai jaukiai. Bet senajai J.Basanavičiaus gatvei jaučiu sentimentų. Anksčiau dideliame medyje prie upės gyveno voverytė. Buvau ją prisijaukinęs – tol stovėjau sustingęs lyg manekenas su spurga rankoje, kol stryktelėjo ant rankos“.

Zenonas buvo puikus plaukikas ir ekstremalių pojūčių ieškotojas. Jis ne vieną kartą nušoko nuo Palangos tilto galo ir nuplaukė iki paplūdimio.

Zenonas Tarakevičius šypsodamasis pasakojo apie situaciją, kai 2008 m. pačiam vos pavyko parsikapanoti į krantą: „Audringa jūra nunešė mane toli į Šventosios pusę, bet tokie dalykai – pats įdomumas... Pajūryje budintys gelbėtojai man yra tikras galvos skausmas. Vengiu jų. Senieji gelbėtojai žinojo mane ir mano tradiciją, o štai su naujaisiais būta nemalonaus susidūrimo. Kai šią vasarą pirmąsyk nušokau nuo jūros tilto, vyrai išsyk atskubėjo prie manęs vandens motociklu. Tik po ilgų įtikinėjimų jie suprato, kad man pagalbos nereikia. Vis dėlto nuplaukę ant kranto jie sulaukė manęs – norėjo kaip reikiant sudrausminti… Pajutau, kad gyvenu iš naujo. Tuomet šuolį pakartojau – vien tam, kad suprasčiau, kokias klaidas plaukdamas į krantą buvau padaręs. Neabejoju, kad kitąmet 70 metų jubiliejų pažymėsiu šuoliu nuo jūros tilto. Reikia praktikuotis. Anksčiau net vienuolika kartų per vasarą nušokdavau, o šią vasarą tebuvo vos keli šuoliai... Ar baisu? Kai pasitiki stichija, apie tokius dalykus visai negalvoji. Mėgstu kautis su didelėmis bangomis, pajusti, kaip jos lūžta virš galvos, maišyte sumaišo mane su smėliu... Tai juk geriausia masažinė vonia... Adrenalinas tiesiog kunkuliuoja!“

Sigitas Klibavičius, kino saviveiklos veteranas, „Bangos“ kino studijos narys, ilgametis Kauno lėlių teatro direktorius 2021 metais pasakojo apie Zenoną Tarakevičių: „Zenonas Tarakevičius – tai unikalus atvejis, kada žmogus praktiškai prieš šešiasdešimt metų pradėjo deklaruoti savo meilę animacijai. Ir ta jo aistra neišblėso iki šių dienų. Kada jis su savo kolegų pagalba bando prikelti reanimuoti vieną iš savo etapinių darbų „Sigutės“ filmą. Zenonas tuomet demonstravo neįtikėtiną energiją, neįtikėtiną optimizmą, kada sunkiausiomis sąlygomis bandė įkvėpti gyvybę tiems personažams, kuriuos  pamilo nuo pat pirmų dienų. Taip kad čia yra didžiulė laimė, kad dar šiandien turime gyvą liudininką to viso ilgo proceso, kuris tuomet buvo vertinamas be galo aukštai, o vienas iš filmų „Vilkas ir siuvėjas“ pateko į didžiuosius kino ekranus. Tokių žmonių kaip Zenonas, tokių pasišventėlių tikrai manau trūko ir tuomet, trūksta ir šiandien. Ką čia jau bekalbėti.“

 

Zenonas Tarakevičius animacinio kino entuziastu išliko visą gyvenimą, dirbo kitų garsių Lietuvos režisierių animaciniuose filmuose dailininku animatoriumi. Juozo Sakalausko filme „Ežio namas“ animavo kiškį, voverę, vilką, ežį ir ežiukus. Zenono Šteinio filme „Kadaise Lietuvoje“ suanimavo tikrai įsimintinas Lizdeikos burtų ir vaidilučių šokio su ugnelėmis scenas, o filme „Dosnumas“ obels-motinos ir jos sūnaus gyvenimo jaudinančius epizodus. Iljos Bereznicko filme „Bermudų žiedas“ atgaivino linksmus ir žaismingus tarpplanetinių krepšinio varžybų žaidėjus ir kitokius pasakų veikėjus. Valento Aškinio filme „Kaktuso paslaptis“ piešė sužeidusio kaktusą mažo berniuko, iš įvairių pasakų atskridusių herojų veiksmo scenas. Taip pat Vilanimos filmų studijoje Zenonas Tarakevičius animaciją kūrė daugybei animacinių serialų: „Normano arka“, „Trovas“, „Smaugliukas Džeikas“, „Meškinai – pasaulio gelbėtojai“ ir kt. Čia išvardinta tik dalis jo kurtų filmų pavadinimų.

Kaip animacijos režisierius Zenonas Tarakevičius dokumentiniam filmui „Ko išsigando milžinai“ (1988, rež. V. Imbrasas) sukūrė animacinį intarpą apie trijų milžinų ir mažo berniuko nuotykius, šį siužetą jis pats ir suanimavo kaip dailininkas animatorius.

Zenonas Tarakevičius užbaigė savo ilgiausiai kurtą (beveik 56 metus) legendinį filmą „Sigutė“, kurio premjera Vilniuje įvyko Tarptautinio animacinių filmų festivalio Tindirindis metu 2022 metų gruodžio mėnesį..

Po sunkios ligos režisierius Zenonas Tarakevičius mirė 2022 m. birželio 4 dieną.

  

Organizacijos veiklą finansuoja
Kiti partneriai

Please publish modules in offcanvas position.