Janina, Lietuvos kinematografininkų sąjunga linki Jums, kad viskas apie ką svajojate - taptų realybe, idėjos kurių siekiate - būtų pasiektos, o žmonės, kurie džiugina - būtų šalia. 

Janina Lapinskaitė – turtingiausią filmografiją turinti Lietuvos režisierė-moteris, kurioje keturiolika dokumentinių filmų, ryškūs keturi aktoriniai darbai Algimanto Puipos ir Raimondo Vabalo filmuose ir vienas ilgametražis vaidybinis filmas, į Lietuvos kino istoriją įėjęs dėl puikaus scenarijaus, sukurto pagal Vandos Juknaitės apysaką, savito minimalistinio stiliaus ir ryškaus moters personažo. Jos darbai buvo rodyti prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose (pavyzdžiui, Tamperės, Oberhauzeno, Krokuvos, Karlovy Vary), pelnė ne vieną reikšmingą prizą (pavyzdžiui, Iš skruzdėlių gyvenimo 1995 metais Monte Carlo meninės dokumentikos festivalyje  pelnė pagrindinį prizą TV filmų kategorijoje; Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis 2002 metais buvo išrinktas Geriausiu Baltijos šalių filmu Tarptautiniame kino forume „Arsenalas”, o Avankos kino festivalyje gavo pagrindinį prizą TV filmų kategorijoje). Nuo 1995 metų Janina savo kūrybine patirtimi dalijasi su jaunais kino kūrėjais dirbdama lektorės, docentės, profesorės pareigose ir beveik du dešimtmečius (iki 2014 metų) vadovaudama Kino ir TV katedrai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.  Už nuopelnus Lietuvos Respublikai 2004 metais Janina Lapinskaitė buvo apdovanota garbingu Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio Kryžiumi.

Jau savo pirmuosiuose dokumentinių filmų, ypač trilogijoje Iš skruzdėlių gyvenimo (1995), Iš elfų gyvenimo(1996), Venera su katinu (1997), režisierė išsiskyrė savitu stiliumi – apjungiančiu kūrybinės dokumentikos, reportažinės dokumentikos ir vaidybinio kino elementus. Toks stilius šiuolaikiniame dokumentiniame kine yra gana populiarus, Lietuvos ir užsienio kino kritikų bei festivalių programų sudarytojų vadinamas hibridiniu, tačiau 10 dešimtmetyje jis buvo itin retas ir novatoriškas. Janina Lapinskaitė buvo vienintelė dokumentalistė, nuosekliai savo filmuose jį plėtojusi.

Janinos dokumentinių filmų dėmesio centre žmogus, dėl vienokių ar kitokių aplinkybių (gamtos, likimo, socialinių ir ekonominių sąlygų, žmogaus veiklos) atsidūręs nepalankioje jam situacijoje ar socialiniame užribyje ir mėginantis nepalūžti, netgi priešintis gniuždančioms socialinėms normoms ar aplinkybėms. Savo filmų personažams ir jų socialinei, emocinei aplinkai režisierė skiria itin daug dėmesio. Pavyzdžiui, pagrindinė Iš elfų gyvenimo socialinė aktorė Eleonora augina trejetą svetimų liliputų vaikų ir stengiasi sukurti jiems ir sau saugią aplinką; Akte (1999)  fotografė Snieguolė Michelkevičiūtė yra vieniša Lietuvos meninės fotografijos lauke netradiciškai fotografuojanti pagyvenusių vyrų aktus;  Veneroje su katinu žiūrovas stebi trejetą Vilniaus dailės akademijos pozuotojų, dirbančių už menką atlygį ir vedančių netradicinį gyvenimo būdą; filme Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis (2002) pagrindinis socialinis aktorius – žmonos ir vaikų paliktas kaimo keistuolis, medžio drožėjas Venecijus; Našlių pakrantėje (2006) perteikta nyki ir skurdi pamario miestelio našlių kasdienybė, Šokanti ant stogų (2008) – filmas apie traumines patirtis išgyvenančią nelaimingą moterį; Akordas (2016) pasakoja socialinės klounės Joanos istoriją. Lapinskaitė sukuria jautrius ir nuoširdžius „nematomų“ ir neturinčių mūsų visuomenėje balso žmonių pasakojimus, nekurdama etnografinės egzotikos vidutinio sluoksnio miestiečiams, nors kai kuriems jos personažams nestinga aktorinių gebėjimų ir šmaikštumo (pavyzdžiui, Venecijui iš Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis). Lapinskaitės filmai atskleidžia konfliktą tarp individualaus jautrumo ir patriarchalinės visuomenės normų, siekiančių įsprausti individą į griežtai apibrėžtą visuomeninį vaidmenį ir normatyvus. Filmuose dažnas motyvas – herojų pabėgimas nuo tikrovės ir aplinkos suformuotos tapatybės. Tiek fotografė, tiek pozuotojos, Eleonora, jauna motina, Venecijus ir kiti gyvena savitame pasaulyje ir vadovaujasi savomis elgesio taisyklėmis. Šį savitumą režisierė atskleidžia paradokumentinio kino stilistika, spalvotais filtrais ir subtilia fonine muzika.

Stiklo šalis (2004) – vienas pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje sukurtų filmų, kuriame labai subtiliai (ramia retorika, minimalistiniu stiliumi) kalbama apie depresijos kamuojamą jauną moterį ir jos vienatvę, siekiant pralaužti ją varginantį problemų ir rutinos ratą. Depresijos ir psichinės sveikatos tema sovietmečiu buvo tabu ne tik kine, bet ir viešajame diskurse, tad Lapinskaitė, įkvėpta rašytojos Vandos Juknaitės, atveria naują temą Lietuvos kino lauke. Režisierė atidžiai tiria moters (vaidina Jurga Kalvaitytė) būsenų kaitą, įtikinamai sukurią jos šaltą socialinę aplinką, trapius ryšius su mažamečiais vaikais ir vyru. Režisierė viena pirmųjų Lietuvos kine atvėrė empatijos stokos, vienatvės šeimoje ir  negebėjimo megzti socialinius ryšius problemas, kurios ypač domina jaunus kūrėjus ir žiūrovus. Šis filmas buvo rodytas daugelyje tarptautinių festivalių, pelnė Lietuvos žiūrovų simpatijas, o Tamil Nadu tarptautiniame kino festivalyje 2005 metais gavo Prizą už geriausią režisūrą.

Lapinskaitė sukūrė penkis pirmaplanius ir antraplanius vaidmenis Lietuvos kine:  moterį mieste –  Velnio sėkloje  (1979 m. rež. Algimantas Puipa); Budrienę Rungtynėse nuo 9 iki 9 (1980 m., rež. Raimondas Vabalas); Nusikaltėlę filme Moteris ir keturi jos vyrai (1983 m., rež. Algimantas Puipa); Grytą Elzėje iš Gilijos (1999 m, rež. Algimantas Puipa); Moniką filme Miegančių drugelių tvirtovė (2011 m., rež. Algimantas Puipa), Medicinos seserį Agnę Edeno sode (2015 m., rež. Algimantas Puipa). Tai stiprūs, įtaigūs, organiši ir jautriai išgyventi personažai (dėl to įtikinanatys),  neabejotinai praturtinę Lietuvos kiną, kuriame tokių moterų personažų vis dar stinga. Patys ryškiausi ne tik Janinos filmografijoje, bet ir Lietuvos kine, yra Grytą (Elzė iš Gilijos) ir Moniką (Miegančių drugelių tvirtovė) sukūrę vaidmenys. Už pastarąjį 2012 metais jo autorė gavo Sidabrinės Gervės apdovanojimą už Geriausią moters vaidmenį, bei Prizą už geriausią moters vaidmenį Anapos tarptautinie kino festivalyje.