Šiemet festivalio „Mėnuo Juodaragis MJRXXII tema – Medis. Festivalio vainikas skiriamas baltų kultūros simboliams – Gyvybės Medžiui ir Miškui. Daugelio pasaulio tautų tradicijose, tautosakoje, mitologijoje yra minimas ir puoselėjamas Pasaulio medis. Kartais jis dar vadinamas Kosminiu, Dangaus, Pažinimo medžiu. Bandydami įsigilinti ir geriau suprasti medžio fenomeną lietuvių kultūroje, suvokti, kodėl būtina saugoti medžius, kodėl miškas mums toks svarbus, ir kiek jis įsišaknijęs mūsų ir kitų tautų kultūrose, gyvenimo būde, dvasioje ir kasdienybėje pasistengsime atskleisti bent dalį šių dėmenų animacijos lauke. Daugelis animacijos kūrėjų medį laikė svarbiu simboliu ir vaizdavo jį savo kūriniuose.

 

Festivalis vyks Zarasų rajone, Duburio saloje.

Rugpjūčio 27 d. 8:30 val. „Žinių palapinėje“ bus parodyta Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ parengta programa vaikams Nr. 1. „Medis ir miškas lietuvių animacijoje“.

Šioje programoje bus parodyti šeši lietuvių režisierių animaciniai filmai. Tris iš jų Lietuvos kino centras restauravo 2021 ir 2022 metais. Tai „Iniciatyva“, „Kaktuso paslaptis“ ir „Kadaise Lietuvoje“.Džiugu pamatyti originalias, „atšviežintas“ spalvas ir antram gyvenimui prikeltas filmų kopijas. Šių filmų idėjos išliko aktualios iš šiais laikais.

Režisieriaus Antano Janausko „Iniciatyva“ (1970) buvo pirmasis Lietuvos kino studijoje sukurtas animacinis filmas. Čia pasakojama, kaip į salą, kurioje po obelimi gyvena  vienas žmogelis, atplaukia antras ir nusprendžia, jog obels pavėsis trukdo išaugti – galbūt – palmei… Didžiulio medžio sunaikinimas vardan tik nuspėjamo tikslo iššaukia tragiškas pasekmes. Kritikai ir kino tyrinėtojai susieja šį filmą su 1968 metų Prahos įvykiais. Tad čia medis įgyja net tik visą apimančios gyvybės, bet ir laisvės simboliką.

Režisierė Nijolė Valadkevičiūtė savo diplominiam darbui pasirinko lietuvių liaudies pasaką, kurioje pasakojama apie devyngalvį slibiną ir apie mergelę, kuri nuo slibino slėpėsi medyje. Medis čia yra didžiausios apsaugos ir gynimo simbolis. Griaužė slibinas medį, griaužė, bet niekaip negalėjo sugriauti. Laukė mergelė, kad jos išgelbėti atskubės broliai, bet negalėjo sulaukti, nes jie pagundų suvilioti kažkur pradingo. Teko seselei pavirsti į gegutę ir lėkti brolelių ieškoti... Filmas išsiskiria savo siurrealistine stilistika, puikia grafika ir labai originaliais personažais.

Režisieriaus Zenono Šteinio filme „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ medis mažiems vaikams tampa savotišku liftu, portalu, perkeliančiu juos iš betoninio pasaulio į pasakišką kaimišką pasaulį su įvairiais stebuklais, kur debesėliai gali pavirsti avelėmis, kuriomis rūpinasi ūkininkas, kur aeroplanai pavirsta vilkais, kur galima patirti įvairių nuotykių...

Valento Aškinio filme „Kaktuso paslaptis“ milžiniškas kaktusas – tikras gyvybės medis, kuris įsuka aplink save gaivališkų mitologinių jėgų sūkurį, atveria fantastinį pasaulį, kupiną gerųjų jėgų, kurios gelbsti ne tik sužeistą kaktusą, bet ir blogio pažeistą berniuko širdį. Ar vaikas supras, kad tik aukojantis galima išsigelbėti ir atgimti?

Režisieriaus Zenono Šteinio filmas „Kadaise Lietuvoje“ tai yra legendų apie pranašišką kunigaikščio Gedimino sapną ir Vilniaus miesto atsiradimą interpretacija. Šiame filme dvi jėgos stoja viena prieš kitą, tai naikinančioji ir kuriančioji. Pirmąją atstovauja kunigaikštis Gediminas, antrąją žynys Lizdeika. Gimęs Gediminas gauna kalaviją ir žirgą, o Lizdeika – medelio sodinuką. Lizdeikos pradas yra iš medžio, ir visa gyvybė su Lizdeikos pagalba išeina iš medžio, pradedant visokiais žvėrimis ir gyvūnais, ir baigiant vaidilutėmis. Taigi čia medis yra visos gyvybės pradžios simbolis. Po sapno išpranašavimo kunigaikštis Gediminas iškeičia savo kalaviją į didžiojo krivio Lizdeikos medinę lazdą, atsisakydamas naikinančios jėgos. Kalavijas sminga į žemę. Ir kunigaikštis su taika pradeda kurti savo miestą.

Režisierės Jūratės Leikaitės filmas „Taip Laima lėmė“ prasideda vaizdais ir žodžiais, kad milžiniškos liepos viršūnėje gyvena deivė Laima. Šis gyvybės medis yra ta burtų ir lėmimų vieta, kur kiekvienam iš mūsų nusakoma lemtis. Lietuviai tikėjo, kad deivė Laima nulemia ką tik gimusio kūdikio likimą: vieniems skiria liūdną dalią, kitiems laimingą ir gražų gyvenimą.

Rugpjūčio 28d. 8:00 val. „Žinių palapinėje“ bus parodyta Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ parengta programa vaikams Nr. 2. „Medis ir miškas ne tik lietuvių animacijoje“. Dešimt filmų apie medį ir mišką.

Programą pradės režisieriaus Zenono Šteinio filmas „Dosnumas“. Tai epiška pasakos „Dosni obelis“ ekranizacija. Beje šioje programoje net keturi filmai, kurių pagrindas yra ši istorija. Tik kiekvienas filmas išsprendžia šią idėją visiškai originaliai ir nepakartojamai.

Filme „Dosnumas“ autorius kuria metaforizuotą motinos ir vaiko liniją: Mamos obels nudžiūvęs kamienas, suteikia paskutinę pagalbą Sūnui palaidūnui, vėliau nulūžta ir nugriuvusi į vandenį tampa išsigelbėjimo valtimi. Pabaigoje sūnus pavirtęs rūpintojėliu transformuojasi į žydintį medį. Zenonui Šteiniui šiame filme besąlygiška pirmenybė suteikiama minčiai, jis ieško trumpiausio atstumo nuo minties iki jos įkūnijimo.

Kitame savo filme „Ironmedis“ Zenonas Šteinys sugrįžta prie moters-medžio įvaizdžio tik su gilia ironija ir su autoriui būdinga filosofinės karikatūros stilistika. Juk žinome, kad Zenonas Šteinys buvo bene pats ryškiausias karikatūrų meistras Lietuvoje. Filme svarstoma apie moters atsidavimą vyrui, skirtas suaugusiems, pašiepia žmogaus godumą ir abejingumą kitam žmogui. Čia medis yra moters įvaizdis.

Režisierės Eglės Juknevičiūtės filmas „Dosni obelis“ remiasi tuo pačiu alegoriniu pasakojimu apie motiną-obelį ir jos sūnų. Sūnus nuolatos sugrįžta pas savo motiną ir pasiima jos dalį, kol iš jos lieka tik kelmas. Gyvenimo pabaigoje supratęs savo klaidas sūnus pravirksta, ir jo ašarų dėka išauga naujas medelis, kurį jis ima saugoti.

Panašiai apie medžio pasiaukojimą žmogaus labui pasakoja ir Pijaus Čeikausko filmas „Kilniaširdis medis“, sukurtas pagal Shel Silverstein apsakymą. Žmogus niokoja medį, laužydamas šakas dėl kvailo pasitenkinimo, ar siekia sau naudos, nupjaudamas medžio kamieną. Pavėluotai ateina savo veiksmų suvokimas, kai iš medžio liko tik varganas kelmas.

Režisierės Ievos Bunokaitės ekranizuota Ezopo pasakėčia apie vynuogės medį ir vynuogių užsimaniusią lapę. Lapė niekaip negalėjo pasiekti vynuogių, kurios kabėjo labai aukštai. Tada lapė ėmė peikti vynuoges, sakydama, kad jos visai neprinokusios ir neskanios. Čia medis yra priemonė, padedanti atskleisti herojės charakterį.

Režisierės Eglės Stonienės filmas „Pasaulio medis“ vizualizuoja senąsias Pasaulio medžio atvaizdų ant senovinių kraičio skrynių piešimo ir kūrimo tradicijas, skambant lietuviškai sutartinei.

Režisierių Meinardo Valkevičiaus ir Sigito Mikūtos filmas „Medžioklė“ parodo medį, kaip visų gyvūnų gyvenamąją vietą. Medis juos slepia ir saugo nuo medžiotojo. Netikėtas siužeto posūkis medžiotoją paverčia medžiojamuoju.

Režisieriaus Igno Meilūno filme „Miškas“ sujungti aktoriaus vaidybiniai kadrai su keistų miško gyventojų animaciniais kadrais. Senas atsiskyrėlis gyvena miške, turi trobelę, pilną keistų daiktų. Jis yra gamtininkas. Atsiskyrėlis bando sugauti mitinį naktį šviečiantį miško gyventoją ir taip užpildyti savo ekskliuzyvinę kolekciją. Gamtininkas sukonstruoja spąstus, tačiau netrukus pats atsiduria keblioje situacijoje.

Japonų animaciniame filme pasakojama istorija apie poną Galvą. Jis labai mėgo valgyti vyšnias. Staiga vieną rytą jis pastebi, kad jam ant galvos išaugo vyšnių medis. Atrodytų, kad taip gal būtų visai patogu, bet gyvenimas atskleidžia naujus išbandymus. Ar gera turėti medį ant galvos?

Ukrainiečių filmas „Petrikivka“ yra iš ciklo „Mano kraštas – Ukraina“. Tai pasakojimas ne tik apie didvyriškas kovas, bet ir apie grožio bei meilės jėgą. Visas kaimas vaizduojamas ant milžiniško medžio šakų. Gyveno kazokas Petro, stipriausias vaikinas kaime. Ten pat gyveno ir Oksana, gražiausia mergina. Priešai užpuolė kaimą, žudė žmones, degino namus. Petro ir Oksana sugebėjo pasipriešinti užpuolikams ir savo gyvybės kaina juos nugalėti. Ir vėl pražydo didysis medis – amžinasis Gyvybės medis, kuriame atsispindi visa šio krašto meilė ir visas grožis.