Kas trejus metus Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) organizuojama Baltijos trienalė yra vienas ambicingiausių Šiaurės Europos šiuolaikinio meno renginių. Tomo Engelso ir Mayos Tountos kuruojama 15-oji Baltijos trienalė planuojama 2024 m. viduryje po atnaujinimo duris atversiančiame ŠMC pastate. O šiemet, rugpjūčio 26 d., šeštadienį, 16 val., kuratoriai kviečia žiūrovus apsilankyti vienos dienos įvadiniame renginyje „Pasiliki nulyje“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) Vilniuje. Renginio metu vyks performansai ir filmų peržiūros, bus pristatyti įvairūs garso kūriniai, fotografijos ir tekstų intarpai. Šis renginys – užuomina apie 15-osios Baltijos trienalės pagrindinę programą.
Dalį šių metų renginio programos sudarys eksperimentinis kinas. LNDT bus pristatomas užburiantis dviejų dalių 16 mm juosta filmuotas amerikiečių menininkės Betzy Bromberg, eksperimentinį kiną kuriančios dar nuo 1976 m., filmas „Ištaigus miegas“ („Voluptuous sleep“, 2011 m.). Šį filmą „New York Times“ (Manohla Dargis) ir „Indiewire“ (Andrea Picard) įtraukė į geriausių 2011 m. filmų sąrašus. Kartu bus rodomi ir keli menininkės Margaret Raspé filmai. 2023 m. pavasarį Berlyno meno centre „Haus am Waldsee“ pristatyta pirma išsami Raspé kūrinių retrospektyva. Kūrėjų gretas prologo metu papildys ir iš Velso kilusio menininko Jameso Richardso, atstovavusio Velsui 57-ojoje Venecijos bienalėje, 17 min. trukmės vieno kanalo videokūrinys „Gyvenimo savybės: Gyvenimas spinduliuojančiame šaltyje“ („Qualities of Life: Living in the Radiant Cold“, 2022 m.). Menininkas neseniai Vokietijoje gavo prestižinį „Preis der Nationalgalerie 2024“ meno apdovanojimą.
Taip pat renginio metu vyks „Klein“ koncertas, „Seiko ir Casio“ vaizdų pristatymas, Han-Gyeol Lie fortepijono muzikos koncertas, Mette Edvardsen performansas, Koenraado Dedobbeleerio meno kūrinio įteikimas „Draugų vardams“, Remigijaus Pačėsos leidinio, kurio dizainą kūrė Julie Peeters, pristatymas, nežinomo poeto ir muzikanto Emersono autorinių eilėraščių skaitymas (skaitytoja(s) bus paskelbta(s) netrukus).
Daugiau apie filmų programos autorius:
Betzy Bromberg eksperimentinį kiną kuria nuo 1976-ųjų. Naujausias jos filmas „Glide of Transparency“ („Skaidrumo sklendimas“, 2016–2017) – paskutinė 16 mm juostų trilogijos dalis, kurios premjera vyko „RedCat“ teatre Los Andžele, – kaip vienas geriausių metų filmų buvo įvertintas ir el. žurnale „Senses of Cinema“ (Jordan Cronk), ir platformoje „Fandor“ (Michael Sicinski ir Jordan Cronk). Ankstesnis jos filmas „Voluptuous Sleep“ („Geidulingas miegas“, 2011) buvo pristatytas Niujorko filmų festivalyje „NYFF49: Views From The Avant-Gard“ („Avangardo vaizdai“). „The New York Times“ (Manohla Dargis) ir „Indiewire“ (Andrea Picard) „Voluptuous Sleep“ išrinko vienu geriausių 2011 m. filmų. Scott MacDonald išskyrė filmą žurnale „Lumiere Magazine“, o interviu su Bromberg įtraukė į savo knygą „Avant-Doc: Intersections of Documentary and Avant-Garde Cinema“.
Bromberg filmai pristatomi muziejuose, kultūros institucijose ir festivaliuose JAV ir svetur. Menininkės darbai rodyti tokiose svarbiose institucijose kaip Niujorko Modernaus meno muziejus (MoMA), Bostono dailės muziejus, San Francisko „Cinematheque“, Harvardo filmų archyvas Kembridže, Masačusetse, „Anthology Film Archives“ Niujorke, Nacionalinis kino teatras (dabar „BFI Southbank“) Londone, „the Vootrum Centrum“ Belgijoje ir Georges’o Pompidou centras Prancūzijoje.
Prieš tapdama Kalifornijos menų instituto Filmų ir videoįrašų programos vadove, Bromberg daug metų dirbo operatore ir supervizore Holivude, specialiųjų efektų industrijoje, kur prižiūrėjo optinių efektų gamybą didžiosioms kino juostoms (pagal LUX).
Paskutinius penkis dešimtmečius Berlyne kurianti menininkė Margaret Raspé sukaupė daug instituciškai svarbių darbų, kuriais plėtojama idiosinkratiška meninė kalba, kasdienes gyvenimo ir meno sąlygas svarstanti tarsi unisonu. Be jau pripažintų 8 ir 9 deš. kurtų filmų Raspé kūrybai būdingi performansai, fotografijų ciklai, garso kūriniai ir didelio mastelio lauko ir vidaus instaliacijos. Menininkės kūrybos centre – suvokimo procesų tyrinėjimai. Efemeriškos, konkrečias aplinkybes atliepiančios kūrybinės prieigos pasitelkiamos konkrečioms socialinėms struktūroms tyrinėti, pradiniu tašku laikant išgyventas realybes.
Raspé 1954–1957 m. studijavo tapybą ir madą Miuncheno dailės akademijoje ir Berlyno menų universitete. 8 deš. pradžioje ji sukūrė prietaisą, prie šalmo pritvirtintą vaizdo kamerą, ir ėmėsi kurti kameros-šalmo filmus, o netrukus – subjektyvios etnografijos juostą apie graikų anastenarijos (vaikščiojimo ugnimi) ritualą (1978–1985). Eksperimentiniai Raspé kūriniai sulaukė tik fragmentiško institucinio pripažinimo Vokietijoje, nors nuo pat kūrybos pradžios jos filmai rodomi tokiose tarptautinėse institucijose kaip „Anthology Film Archives“ Niujorke ir „Hayward“ galerija Londone. Menininkės filmai įtraukti į „London Film-makers’ Co-op“ ir Berlyno „Deutsche Kinemathek“ kolekcijas.
James Richards gyvena ir kuria Berlyne ir Londone. Plačiąja prasme, menininko praktikoje obsesijos, aistros ir technologijų temos nagrinėjamos per archyvinius tyrimus, rastinę medžiagą ir ekstensyvias kolaboracijas. Richardsas atkreipia dėmesį į nepaliaujančią XXI a. vaizdų tėkmę, kartu suformuodamas erdvę asmeniniam politiškumui susidurti su skaitmeniniu medžiagiškumu.
Paskutiniai menininko projektai: parodos „Internal Litter“ („Vidinės šiukšlės“) Isabellos Bortolozzi galerijoje Berlyne (2022), „When We Were Monsters“ („Kai buvome monstrai“) „Haus Mödrath“ dvare Kerpene (2021), „Alms for the Birds“ („Išmalda paukščiams“) „Castello di Rivoli“ muziejuje Turine (2020); kartu su Leslie Thornton pristatytos parodos SPEED 2 („Greitis 2“) „Malmö Konsthall“ muziejuje (2019) ir SPEED („Greitis“) „Künstlerhaus Stuttgart“ (2018). Išskirtinės grupinės parodos: „Penumbra“ („Pusšešėlis“) Venecijos „Fondazione In Between Art Film“ (2022), „The Botanical Mind“ („Botaninis protas“) Kamdeno menų centre Londone (2020), „Whitney Biennial“ Niujorke (2017), „Less Than Zero“ („Žemiau nulio“) „Walker“ menų centre Mineapolyje (2016). 2017 m. Richardsas atstovavo Velsui 57-ojoje Venecijos bienalėje.
Menininkas studijavo vaizduojamuosius menus Chelsea meno ir dizaino koledže Londone. Naujausios jo solo parodos: „Requests and Antisongs“ („Pageidavimai ir antidainos“) ICA meno centre Londone (2016), „Crossing“ („Perėjimas“) kartu su Leslie Thornton Londono „Rodeo“ galerijoje (2016), „Crumb Mahogany“ („Trupintas raudonmedis“) „Bergen Kunsthall“ Bergene (2016), „Radio At Night“ („Radijas naktį“) Bordo šiuolaikinio meno muziejuje (2016), vardinė paroda „James Richards“ Miuncheno „Kunstverein München“ (2015), „Raking Light“ („Grėbiant šviesą“) galerijoje „Cabinet“ Londone (2014), „The Screens“ („Ekranai“) „Rodeo“ galerijoje Stambule (2013) ir „Chisenhale“ galerijoje Londone (2011).
Naujausios menininko grupinės parodos: keliaujanti JK paroda „British Art Show 8“ (2015–2016), 14-oji Stambulo bienalė „Saltwater: A Theory of Thought Forms“ („Sūrus vanduo: Minties formų teorija“, 2015), „Speculations On Anonymous Materials“ („Spekuliavimas anoniminėmis medžiagomis“) „Fridericianum“ muziejuje Kaselyje (2013), 55-oji Venecijos bienalė (2013) „The Encyclopedic Palace“ („Enciklopediniai rūmai“), „Frozen Lakes“ („Užšalę ežerai“) „Artists Space“ meno centre Niujorke, „Nought to Sixty“ („Nuo nulio iki šešiasdešimt“) ICA centre Londone (2008).
2014 m. Richardsas gavo „Ars Viva“ premiją jauniems menininkams, o 2012 m. – „The Jarman Award“, Dereko Jarmano įkvėptą filmų ir videokūrinių apdovanojimą. 2013–2014 m. jis dalyvavo DAAD meno rezidencijų programoje Berlyne, o 2014 m. buvo nominuotas „Tate“ muziejaus Turnerio premijai.
2017 m. Richardsas buvo išrinktas atstovauti Velsui „Cymru yn Fenis“ Venecijos meno bienalėje, kur pristatė parodą „Music for the Gift“ („Muzika dovanai“).
