Dokumentinių filmų režiserė Aistė Žegulytė šį ketvirtadienio vakarą vienu metu turėjo būti dviejose šalyse. Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio IDFA konkursinėje programoje „Envision“ jos filmas „Biodestruktoriai“ apdovanotas už geriausią režisūrą. Filmo premjera tą patį vakarą įvyko ir Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje. 

Naujausias žmones, žvėris, gamtą ir daiktus filme „Animus Animalis“ tyrinėjusios režisierės A. Žegulytės dokumentinis filmas „Biodestruktoriai“ buvo pakviestas dalyvauti legedinio Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio IDFA konkursinėje programoje „Envision“. Joje rodyti išskirtiniai filmai, kuriuose režisieriai prabyla vizionieriška, nauja kino kalba. Konkurse dalyvavo 12 filmų iš Europos, taip pat iš Žaliojo Kyšulio, Libano, Irano, Meksikos, Brazilijos ir kitų šalių.

Ketvirtadienio vakarą lietuvių filmas paskelbtas IDFA konkursinės programos „Envision“ nugalėtoju. Scenoje pasakyta, kad žiuri IDFA apdovanojimą už geriausią režisūrą skyrė filmui, kuris kuria stiprią filosofinę metaforą apie bergždžias žmonijos pastangas išsaugoti tai, kam lemta išnykti. Preciziška, poetiška vizualinė kalba ir subtilus humoras atskleidžia trapią įtampą tarp išsaugojimo ir neišvengiamo irimo. Drąsi, kontempliatyvi režisūra šį konfliktą paverčia elegantiška, sugestyvia meditacija, kuri žiūrovo mintyse išlieka ilgam“. 

Naujausias režisierės filmas „Biodestruktoriai“ neria į nematomų organizmų pasaulį. Pasitelkusi archyvinę medžiagą ir savo nufilmuotus kadrus, režisierė žiūrovus nusiveda į kelionę po mažai pažįstamą mikroorganziamų pasaulį. 

Žegulytė sako esanti laiminga, kad pagaliau, po šešerių metų bendravimo su grybais ir žmonėmis, filmo premjera įvyko Amsterdame. Šis miestas turi net mikrogrybų muziejų, todėl geresnės vietos nesugalvosi. „Džiaugiuosi, kad kartu su manimi festivalyje dalyvavo „Biodestruktorių“ komanda – tik kartu mums galėjo nutikti tiek stebuklingų nuotykių“, – sakė režisierė. 

Atsiėmusi apdovanojimą Amsterdame, A. Žegulytė atsakė į Laisvės Radzevičienės klausimus.  

Ką jums reiškia įvertinimas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje? 

Ir ką naujo jaučiatės atnešusi į dokumentinio kino kalbą? 

Reiškia be galo daug, juk tai – stipriausias, geriausias dokumentinio kino festivalis pasaulyje. Visas Amsterdamo miestas švenčia kiną, festivalį aplanko beveik 300 tūkstančių žiūrovų. Jaučiu didžiulę garbę atstovauti Lietuvai, nes mūsų programoje buvo atrinkta tik 12 filmų iš viso pasaulio. Tarp jų buvo ir kino grandas Viktoras Kosakovsky, kurio filmai mane užaugino režisiere. Noriu pasakyt didžiausią ačiū savo mokytojams Audriui Stoniui, Algimantui Puipai, Janinai Lapinskaitei, Valentinui Masalskiui. Jaučiu begalinį dėkingumą filmo komandai, kuri šiam filmui skyrė tiek meilės, kantrybės ir dėmesio. 

Ir, žinoma, be galo dėkoju savo šeimai už globą, supratimą to, ką darau, žinau, kad mano užsiėmimas nėra tradicinis. Dar galima suprasti, kad stebiu restauruojamus paveikslus ir meno kūrinius, bet penkerius metus pūdyti visokius daiktus, juos filmuoti ir tuo grožėtis juk nėra dažnas pasirinkimas. 

Daugiau nei šešerius metus praleidote grybų pasaulyje. Kokį didžiausią atradimą sau padarėte? 

Mikroskopiniais pelėsių grybais susižavėjau dar 2017 metais, kai kūrėme mano filmą „Animus Animalis“. Paskutinę filmavimo dieną su operatoriumi Vytautu Katkumi susitarėme, kad nenustosime stebėję mikroskopinių grybų. 

Grybai mane nuvedė į restauratorių pasaulį, pas tarsi ir nematomus, tačiau didžiulį darbą atliekančius žmones – jie juk saugo mus supantį meną, kultūrą ir, galima sakyti, mūsų prisiminimus. 

Kodėl jums atrodė svarbu sujungti mikro ir makro pasaulius?

Man norėjosi į pasaulį pažvelgti iš skirtingų perspektyvų, atrodo, kintančios perspektyvos sumažina praradimo jausmą, mūsų problemas, o ir mus pačius. Tampame paprastučiais, nepailstančiais vabalėliais, kurie stengiasi, dirba ir savo darbe atranda gyvenimo prasmę. Tai pajusti man buvo labai svarbu. 

Galima tik įsivaizduoti, kiek turėjote techninių iššūkių, bet ne mažiau, tikiu, ir filosofinių. Grybai – paslapčių kupinas pasaulis, ar jam pažinti naudojote specialią filmavimo įrangą? 

Grybai yra labai labai maži, jie – itin lėtos būtybės, taigi, iššūkių buvo. Kad kadre pamatytume grybo judesį, turime jį pagreitinti šimtus kartų. Grybai auga panašiai kaip augalai, tokiu pat greičiu. Norėdami fiksuoti jų augimą, naudojome time-laps techniką – daugybė nuotraukų buvo sujungiamos į judesį. Tokį pat principą naudoja ir lėlių animacijos kūrėjai. 

Dar vienas didelis iššūkis buvo atrasti tinkamą optiką, kuri leistų iš arti pamatyti grybų galvutes ir kūnus. Užtrukome keletą metų besiaiškindami, kokie mikroskopai mums labiausiai tinkami. Išsirinkome stereoskopinius mikroskopus, jie mažiausiai iškraipo grybo vaizdą, be to, mikroskopo objektyvus galima pritvirtinti prie filmavimo kameros, o dar – galima žaisti šviesa. Mūsų operatoriui V. Katkui tai buvo labai svarbu. 

Supratę, kaip stebėsime grybus, pradėjome ieškoti laboratorijos ir atsidavusių, dėl grybų šiek tiek išprotėjusių žmonių, kurie galėtų filmavimams atiduoti keletą metų. Galiausiai sutarėme su mikologu dr. Patricku Hickey iš Edinburgo. Jo darbus jau buvome matę filmuodami „Animus Animalį“, tačiau neįsivaizdavome, koks jis mielas žmogus. 

Ar mikologo dr. Patricko Hickey tyrimai ir pasakojimai pakeitė tavo santykį su svarbiausiais filmo veikėjais?

Mikologas P. Hickey šiame filme atliko didžiulį darbą. Savo studijoje, jis visus penkerius metus kantriai filmavo mūsų išsirinktas pelėsinių grybų rūšis. Patrickas grybus stebi daugiau nei 20 metų, jo patirtis neįkainojama. Daugumą grybų Patrickas filmavo specialioje juodoje dėžėje. Joje mūsų operatorius Vytautas Katkus įsirengdavo mikroskopinę filmavimo aikštelę su šviesomis, atšvaitais, skirtingo dydžio kamerų laikikliais. Vytas skirsdavo į Edinburgą statyti kadro, o Patrickas viską prižiūrėdavo – ir dieną, ir naktį. 

Vieno grybo ciklas trunka apie savaitę ir daugiau, tiek užtrukdavo nufilmuoti vieną mūsų filmo kadrą. Tik labai dažnai tai padaryti iš pirmojo karto nepavykdavo, turėdavome kartoti ir kartoti, ir kartoti. 

Mudu su Vytu įkvėpė Patricko nuoširdumas, beprotiškos idėjos, jo tikėjimas ir užsispyrimas. Patrickas vis sakydavo, kad pasiduoti negalima, anksčiau ar vėliau viskas pavyks, ir grybai užaugs tokie, kokių mums reikia. 

Dirbome ir su ZEISS kompanijos mokslininkais iš Vokietijos, su neurobiologu Mindaugu Potapovu, su dr. Jurgita Švediene ir Algimantu Paškevičiumi iš biodestruktorių laboratorijos. Nemažai padėjo Mindaugas Survila, beje, tapęs vienu iš filmo operatorių.

Kadangi filmas yra ir filosofinis, turėjome scenarijaus rašymo konsultantų – Audrių Pocių, Franzą Rodenkircheną. Su jais daug gilinomės į žmogaus kultūros ir natūros procesus. Su scenariste Vėjūne Tamuliūnaite grybus vystėme ne tik petri lėkštutėje, bet ir auginome jų personažus savo galvose bei ant popieriaus. Mums buvo svarbu sukurti pagrindinius charakterius – grybų rūšis, su kuriomis žiūrovai galėtų trumpam susitapatinti. 

Pradėję filmą, nelabai galėjome suprasti, kaip viena ar kita grybo rūšis atrodys judančiame grybų pasaulyje. Santykis su veikėjais mikro grybais tapo tikrai stebuklingas, kai grybų enciklopedijose matytos jų nuotraukos tapo judančiais paveikslėliais, gyvu mikro kosmosu. 

Kaip su operatoriumi V. Katkumi ieškojote vizualinės filmo kalbos? Ar daug improvizavote, ar siekėte būti tikslūs? 

Su Vytautu visada labai gera ir įdomu ieškoti, galvoti, kaip sukurti išskirtinį, būtent šio filmo  žvilgsnį. Daug kalbėjomės, ieškojome pavyzdžių, kaip perteikti nuotaiką ir pagrindinę filmo mintį, kad niekas nesibaigia, kad viskas kartojasi nenutrūkstančiuose gyvybės cikluose. 

Kai vieną dieną susitikome, Vytas pasiūlė nuostabią idėją – žmonių pasaulį įdėti į apskritimą. Super idėja! Apskritimas neturi pabaigos, jis niekada nesibaigia, tai yra priešingybė kvadratui, kuris savo susikertančiais kampais yra labiau mirties ir pabaigos simbolis. 

Su Vytu dirbti įdomu, jam neegzistuoja kadrai, kurių neįmanoma nufilmuoti, todėl ir su operatoriumi, ir su Patricku mėginome filmuoti viską. Ir jei kas nepavyko, tai pavyko kitaip, gal net geriau. 

Esu be proto dėkinga savo prodiuserėms Uljanai Kim, Miglai Butkutei, Galinai Kim, kad jos mums leido tiek eksperimentuoti ir kartais su atlaidžia šypsena žiūrėjo, kai mes tarsi vaikai žaidėme su grybais.  

Grybų gyvenimo neįmanoma surežisuoti, todėl jie augo laisvai ir nepriklausomai, niekada nežinojome, koks bus galutinis rezultatas. Vienintelis dalykas, leidęs bent kiek režisuoti grybų judėjimą, buvo tai, kad kai kurie mėgsta šviesą, o kai kurie – nemėgsta, kitiems patinka šiluma ir drėgmė. Duodami tai, ką mėgsta, skatindavome juos augti.  

Vėliau, kai jau nufilmavome visus mikroskopinius pasaulius, muziką specialiai jiems sukūrė kompozitorius Gediminas Jakubka. Garso takelį buvome aptarę iš anksto, niekas neatsirado atsitiktinai. Pavyzdžiui, pradėję filmuoti Penicilium Vulpinum grybą, žinojome, kad jis dainuos ariją. 

Vienas svarbiausių žmonių visame šiame procese buvo montažo režisierius Danielius Kokanauskis. Jis jautriai, išradingai žmonių ir grybų pasaulius sudėjo į nuoseklią istoriją. Dirbome visus metus. 

Kokią vietą grybai užima tarp gyvūnų, žmonių ir daiktų? 

Po šio filmo įsitikinau, kad grybai mūsų pasaulyje užima turbūt vieną svarbiausių vietų. Jie leidžia įvykti stebuklingai transformacijai, kai kažkas išnyksta tam, kad atsirastų kitas. 

Sakote, kad tai filmas apie gyvenimą, mirtį ir transformaciją. Ar filmas padėjo jums suprasti šiuos procesus?  

Man padėjo ir suprasti, ir pajausti, ir priimti, – kurdama filmą turėjau atsisveikinti su brangiausiais savo šeimos žmonėmis. Mintys apie kitą pasaulį, labai stipraus, tik nematomo dvasinio pasaulio pajautimas man suteikė labai daug vilties. Žiūrėjimas į mikroskopinius grybus leido priimti irimo skausmą, ieškoti jame vilties ir grožio. 

Lietuvos kino teatruose filmas „Biodestruktoriai“ pasirodys kitų metų rudenį. Filmą platina kino leidybos kompanija „Taip toliau“, prodiuseriai – lietuvių „Studio Uljana Kim“ kartu su Prancūzijos kompanija „To Be Continued“ ir latvių „Studio Locomotive“. Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras, Prancūzijos nacionalinis kino centras CNC, Latvijos nacionalinis kino centras bei Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Filmo pristatymą IDFA dalinai finansavo Lietuvos kino centras.

Filmo anonsas 

https://www.youtube.com/watch?v=B9AcypwlhmM