Tarptautinis animacinių filmų festivalis Ansi („Festival du film d'animation d'Annecy“) yra bene svarbiausias festivalis Europoje ir pasaulyje. Festivalis buvo įkurtas 1960 metais. Man nusišypsojo laimė stebėti šio festivalio augimą paskutinius dvidešimt metų. Pirmą kartą apsilankiau Ansi festivalyje ir MIFA mugėje su „Balticfilm“ komanda 2003 metais. Tuomet Danijos kino institutas parėmė trijų Baltijos šalių bendrą stendą MIFA mugėje. Akivaizdžiai įsitikinau, kad tuometinėje festivalio programoje dominavo meninės animacijos filmai. Vėliau į festivalio programas stipriai įsiveržė komercinė animacija, kuri buvo vienas iš veiksnių animacijos industrijai sparčiai augti. Festivalio organizatoriai ir toliau laikosi savo programų segmentavimo politikos. Tik iš penkių pagrindinio konkurso programų bloko filmai dalyvauja pagrindiniame Oficialiajame konkurse.  Taip pat festivalis organizuoja atskirus konkursinius filmų seansus jaunajai auditorijai (vaikams), ir vadinamos „Off-Limits“ filmų programas (įvairūs eksperimentiniai filmai ar filmai išeinantys už tradicinių ribų), bei „Perspektyvų“ programas, na ir žinoma studentų sukurtų filmų programas. Viso devyni blokai. Konkrečių  blokų filmai varžosi tarpusavyje atskirose nominacijose ir neturi galimybės pretenduoti į pagrindinius festivalio apdovanojimus, kurie skirti tik „tikriesiems“ Oficialaus konkurso dalyviams. Trumpametražių filmų pagrindiniame konkurse dalyvavo tik trisdešimt vienas filmas, iš kurių trečdalio premjeros įvyko Ansi. Anksčiau šis skaičius būdavo didesnis, nors programų buvo tiek pat. Tai parodo, kad trumpametražių konkursinių filmų vidutinė trukmė gerokai išaugo. Į dvi atskiras konkursines programas taip pat buvo suskirstyti ir ilgametražiai filmai. Iš viso buvo pristatomi dvidešimt trys ilgametražiai filmai. Neskaičiuoju atskirų specialiųjų seansų, kuriuose buvo parodyti nekonkursiniai filmai: ir ilgametražiai ir trumpametražiai. Per paskutinius metus ilgametražiai filmai stipriai įsigalėjo festivalinėje programoje ir netgi privertė studentiškas programas pasitraukti iš pagrindinių festivalio vietų (Bonlieu didžiosios salės) į mažesnės talpos sales. Festivalis atspindi kylančią Prancūzijos ilgametražės animacijos industriją. 2022 metais čia ilgametražių filmų buvo sukurta 13, o 2023 metais jau 18. Pažymėtina, kad didesnė pusė festivalio konkursinių ilgametražių filmų buvo sukurta Prancūzijoje arba su ja bendros gamybos.

2024 metais specialųjį žiuri prizą laimėjo režisieriaus Ginto Zilbalodis ilgametražis filmas „Srautas“ („Flow“, Latvija / Belgija / Prancūzija). Pagrindinis filmo veikėjas katinas atsibunda pasaulyje, padengtame vandeniu, kur, atrodo, dingo visa žmonių giminė. Ji ieško prieglobsčio laive su grupe kitų gyvūnų. Jiems reikės įveikti vandens baimę, susitvarkyti su dideliais iššūkiais, išmokti įveikti savo skirtumus, prisitaikyti prie pasikeitusio pasaulio, kuriame jie atsidūrė. Filmas yra tarsi himnas klimato kaitos nelaimei ar poema brolybės susikūrimui, istorija ir vaizdai pasiduoda tekėjimui į priekį tiesiogine šio žodžio prasme, kuris užgriebia veikėjus ir žiūrovus. Bežodis srautas nesiekia visokeriopai pratutinti pasakojimo, viskas vyksta toje pačioje erdvėje tačiau sukelia hipnotizuojančią priklausomybę. Herojai nesistengia atrasti kažkokios pasaulinės problemos sprendimo, o tiesiog gyvena įprastą gyvenimą, kovodami su kasdienėmis grėsmėmis, visi būna vienoje valtyje. Trisdešimtmetis latvių režisierius Gints Zilbalodis puikiai dirba su 3D animacija, sukuria įspūdingus, tikroviškus vaizdus, ​​kamera skrenda kartu su personažais – neria į vandenį, kur yra spalvingos žuvys ir iš niekur atsiradęs milžiniškas banginis, kuris skrenda į dangų, rodo pasaulį iš kvapą gniaužiančių kampų, žaisdamas su šviesa ir spalvomis. Gyvūnai, priešingai, nupiešti paprastai, grubokai, tarsi tyčia, kad nelaikytume jų tikroviškais. Veikėjai nėra antropomorfiniai gyvūnai, kaip daugumai įprasta, filme  jie elgiasi kaip gyvūnai – šunys, katės, beždžionės. Jų reakcijos, jų plastiškumas, pats jų elgesio pobūdis: kaip jie bijo, kaip žaidžia, kaip pyksta, kaip glaustosi, mums labai pažįstami iš gamtos, ir tai, esu įsitikinęs, yra svarbus G. Zilbalodžio filmo fenomeno sprendimas. Tiesa kartais nusižengiama šiai taisyklė, pavyzdžiui epizode, kur gelbėjama kapibara iš ant medžio kabančios valties,  jie veikia taip, kaip natūroje gyvūnai negalėtų padaryti. Labai džiaugiuosi, kad pasaka apie gyvūnus daro tokį stiprų įspūdį šiuolaikiniam žiūrovui. Galbūt dėl to, kad realus pasaulis yra toks baisus, kad norisi patekti į tokią pasaką, panašią į tikrovę, bet ne visiškai tikrą, tarsi jūs miegotumėte ir žinotumėte, kad miegate. Įdomi ir pavojinga istorija su mylimais gyvūnais, kuri išsaugo paslaptį. Filmas „Srautas“ tampa tikru fenomenu, bene pagrindiniu metų filmų animacijoje, kuris renka apdovanojimus visame pasaulyje, žiūrovų, taip pat kritikų ir žiuri prizus, įtrauktas į „Oskarų“ trumpąjį sąrašą ir buvo nominuotas „Oskarui“ dviejose kategorijose, nominuotas „Bafta“ apdovanojimui, laimėjo „Auksinį gaublį“, reguliariai skelbiamos vis naujos nominacijos ir milijoninės peržiūros kino teatruose.

 Geriausiu Ansi festivalio ilgametražiu filmu buvo pripažintas režisieriaus Adamo Ellioto „Sraigės memuarai“(„Memoir of a Snail“, Australija). Lėlinės animacijos meistras išsaugo savo ankstesniuose filmuose išbandytą estetiką, pasižyminčią grotesku, neogotika, pilkai rudais atspalviais. Tai padeda autoriui atskleisti „apačių“ grožį, visuomenės nukrypimus, pabrėžti herojų ekstravagantiškumą, vienišumą, kurie yra pašaliniai, bet su nuostabia vidine visata ir gyvenimo potraukiu. Tai ir skaudi, ir linksma, ir be abejo nuoširdi pašaliečių gyvenimo kronika, kuri kasdienio gyvenimo netvarkoje atranda savo pasitikėjimą ir „sidabrinius pamušalus“. Šie abu ilgametražiai filmai surinko dešimtis tarptautinių apdovanojimų, tapo pretendentais į Oskarus. Nominuotas Oskarams.

Dar vienas ilgametražis filmas, kuris Ansi man paliko gilų įspūdį buvo prancūzų animacijos gyvojo klasiko Jean-François Laguionie  „Valtis sode“ („A Boat in the Garden“, Prancūzija, Liuksemburgas, 2024). Režisierius Ansi festivalyje šiais metais buvo visokeriopai pagerbtas už gyvenimo nuopelnus. Jau vien tas faktas, kad šiame festivalyje Grand Prix už trumpametražį filmą „Panelė ir violončelininkas“ („La Demoiselle et le violoncelliste“, Prancūzija, 1965) laimėjo labai seniai, dar 1965 metais. Pasakojimas apie violončelininką, kuris atsitiktinai sukelia jaunos panelės mirtį. Filmas buvo sukurtas mišria medijos techniką, naudojant tradicinę  animaciją kartu su 2D kompiuterine grafika, siekiant sukurti animacinio paveikslo efektą. Vėliau autoriaus sukurtas ilgametražis filmas „Luiza žiemą “ („Louise en hiver“, Prancūzija, 2016) yra puiki parabolė, įtraukianti robinzonada. Vasaros pabaigoje Louise mato, kad paskutinis sezono traukinys, aptarnaujantis nedidelį pajūrio kurortą Biligeną, išvyksta be jos. Miestas ištuštėja. Orai greitai prastėja, kyla aukšti potvyniai, blokuojama elektrą ir ryšio priemonės. Trapi ir koketiška, daug mažiau apsiginklavusi nei Robinsonas, Luiza nesitiki išgyventi žiemos sunkumų. Tačiau ji nugali baimę ir šį atskyrimą paverčia azartišku žaidimu. Ji sutramdys gamtos stichijas ir vienatvę. Jos prisiminimai suteikia galimybe pakviesti save į nuotykį. Režisierius per pastaruosius keliolika metų išliko labai produktyvus ir išleido nemažai ilgametražių kūrinių. Naujasis Jean-François Laguionie darbas „Valtis sode“ parodo, kad jis yra nuostabus filmų kūrėjas. Šiek tiek sentimentali istorija pasakoja apie prancūzų šeimos gyvenimą šeštojo dešimtmečio pradžioje ir vizualizuoja jų svajonėmis. Vienuolikmečio Fransua tėvas Pjeras bando įgyvendinti savo paties viso gyvenimo svajones, statydamas garsiojo navigatoriaus Joshua Slocumo laivo kopiją. Kol tėvai stato valtį, berniukas stebi švelnius tėvų santykius ir yra persmelktas meilės jūrai ir piešimui. Bėgant metams, Fransua tobulėjant, besitęsiant valties statybai, berniukas sapnuose išgyvena senojo Slocumo nuotykius. Jis kerta Magelano sąsiaurį, perskrodžia jūrą ir siekia labai šiurkštaus Pjero meilės. Animacinis filmas apgalvotai ir ramiai pasakoja šią istoriją meistriškai užfiksuodamas palaimingą jausmą kažkur tarp melancholijos ir romantikos. Jean-François Laguionie lieka ištikimas savo pasirinktai estetikai ir meniniam stiliui, kuris leidžia atpažinti didžiojo menininko kūrinius ir gėrėtis jais.

Trumpametražių filmų konkurso nugalėtojai taip pat Ansi festivalio buvo kvalifikuojami Oskarams. Ansi festivalio didžiuoju prizu „Cristal for a Short Film“ apdovanotas režisierių Alexandra Ramires ir Lara Goncalves filmas „Percebes“ (Portugalija, Prancūzija). Jūros ir Algarve miesto fone stebime visą specialaus vėžiagyvių, vadinamų „percebes“, žąsų dygliakrūmio, gyvavimo ciklą.

Ansi festivalio filmus prizininkus užsibrėžėme parodyti ir Lietuvos žiūrovai, kurie nuoširdžiai ir labai teigiamai juos įvertino, o festivalio „Tindirindis“ žiuri nariai, paskyrė specialaus žiuri paminėjimo diplomus (Special Mention) tokiems puikiems filmams kaip „Automobilis, kuris sugrįžo iš pajūrio“, „Gražūs vyrai“, „Peteliškė“, „Batai ir kanopos“, „Sutraiškyti“, „Kiparisų šešėlyje“ ir kt.

Režisierės Jadwigos Kowalskos filmas „Automobilis, kuris sugrįžo iš pajūrio“ („The Car that Came Back from the Sea",  Šveicarija) pelnė Ansi festivalio žiuri prizą. Filme pasakojama apie lengvabūdiškus šešis draugus, kurie mažu ir apdaužytu automobiliu važiuoja į Lenkijos Baltijos pakrantę ir atgal. Susipynusios su prisiminimais ir akimirkomis ir praeities kelionės metu suyra jų automobilis ir sužlunga šalis. Tai buvo laikas, kai šalis (Lenkija) pasikeitė ir jie buvo priversti suaugti: grįžę namo linksmuoliai rado tankus ir demonstracijas, areštus ir mirtis. Tada, kaip žinome, buvo uždraustas Solidarumas ir buvo įvesta karo padėtis. Istoriją pasakoja užaugęs jos veikėjas Leszekas, kurio žodžiuose jaučiama ir jaunystės nostalgija, ir šiandieninis blaivumas („tuomet mes nieko nesupratome“). Filmas išlaiko lengvumą ir linksmumą, nepaisant įvykių aštrumo, kurį pajaučiame ir matome per ironišką filmo grafiką ir nuostabų garso takelį, tokį natūralų, tarsi dokumentinį garsą. Nepaisant viso šito, gyvenimas tęsiasi. Filmo stilius – juodai balta grafika, primenanti eskizus iš dienoraščio puslapių. Filmas kvalifikuotas Oskarui.

Specialusis „Aleksejevo – Parker prizas“ atiteko režisieriaus Nicolas Keppens filmui „Gražūs vyrai“ („Beautiful Men“, Belgija / Prancūzija / Nyderlandai), kuriame pasakojama, kaip trys nuplikę broliai keliauja į Stambulą persodinti plaukų. Jie įstringa viešbutyje toli nuo namų. Brolių nesaugumas auga greičiau nei plaukai. Trys personažai – vienas labai nepasitikintys savimi, nerimastingas ir nedrąsus, kitas bandantis atrodyti mačo, bet irgi nelabai pasitikintis savimi, trečias, bandantis būti malonus, visus sutaikantis, bet iš esmės irgi turintis kompleksų. Jie visi nori būti gražūs ir laiminis, tikėdamiesi, kad jų plaukai padės tai padaryti. Jiems būnant Stambulo viešbutyje patiria daug nepatogių situacijų, į kurias kartais pikti ir susigėdę herojai tiesiogine prasme kiekvieną minutę patenka savo kambaryje, tualete ar pirtyje. Situacijos labai juokingos ir tuo pačiu kelia didelį gailestį ne jaunų, bet tokių pažeidžiamų ir nepasitikinčių savimi vyrų. Filmo pabaigoje jie atrodo juokingai apšepę. Akivaizdu, kad jų savijauta nepagerėjo. Labai tikroviškas ir detalus lėlinės animacijos filmas, antrasis režisieriaus darbas, parodęs nepaprastai išaugusį autoriaus meistriškumą. Filmas ne tik pateko į ilgąjį kvalifikuotų Oskarui filmų sąrašą, bet ir buvo nominuotas Oskarams trumpametražių animacinių filmų kategorijoje.

Už geriausią debiutinį filmą specialiuoju „Jean-Luc Xiberras prizu“ apdovanotas režisieriaus Mario Radev filmas „S“ (Didžioji Britanija). „S“ tai yra kilpa, simbolizuojanti gyvenimo begalybę. Filmas gilinasi į įtraukiančią organinių formų kilpą, atspindinčią susipynusią gyvenimo ir meno prigimtį.

Puikus lenkiškas filmas „Sutraiškyti“ („Crush“, 2022, Lenkija) – ironiškos stilizacijos veiksmo kupinas filmas apie supervagį, kuris, vogdamas deimantą, susitinka su ne prastesne už jį gražia vagile, tikra femme fatale. Konkurencija dėl deimanto pamažu virsta abipusiu susižavėjimu, kuris nukelia porą į pasaulį tarp svajonių ir realybės. Jų žaidimas balansuoja tarp pavojų ir jausmingo flirto. Filmas yra kriminalinės ir meilės istorijos mišinys su humoro doze. Koliažinis filmo stilius atrodo neįtikėtinai elegantiškas ir išradingas, filmas turi puikų ritmą, tiesiog norisi pažiūrėti dar kartą.

Rež. Joung Yumi filmą „Ratas“ („Circle“, 2024, Pietų Korėja) galima interpretuoti kaip filmą apie bet kokių apribojimų įprastumą, kurio vidutiniai tipiški herojai, atrodo, paimti iš neįvardyto elgesio ekstremaliose situacijose vadovo. Filmo siužetas prasideda nuo to, kad mergina pagaliuku nubrėžia ant žemės ratą ir išeina. Į ratą vienas po kito įžengia praeiviai. Netrukus ratas prisipildo žmonių, kurie stengiasi išlikti viduje, drausmingai ir nepaaiškinamai tilpti į mažą erdvę, tarsi kažkokie burtai draustų ją kirsti. Kai mergina grįžta ir ištrina ratą, visi žmonės ramiai išsiskirsto.  „Ratas“ – paslaptingas ir dviprasmiškas simbolistinis filmas.

Prancūzų animacijos klasikės Florence Miailhe filmas „Peteliškė“ („Papillon“, 2023, Prancūzija) nupieštas jai būdingu tapybinės animacijos stiliumi – turtingas, animacinis paveikslas, kuriame matomas kiekvieno teptuko potėpio judesys – skirtas garsiajam plaukikui Alfredui Nakache, Alžyro žydui. Filmo istorija yra nuosekli jo prisiminimų seka paskutinio plaukimo metu. Jo banguojantis plaukiko judesys peteliške aukštyn ir žemyn tampa pagrindiniu plastiniu filmo judesiu. Senas ir visiškai pražilęs vyras plaukimo metu prisimena viską, kas jį siejo su vandeniu – nuo ​​to, kaip mama jį prausė baseine, kaip jis pirmąkart panėrė, iki pirmos pažinties su plaukike, būsima žmona ir dukros gimimo. Alfredas tapo plaukimo peteliške pasaulio čempionu, bet nacių laikais, dėl žydiškos kilmės, buvo diskvalifikuotas ir jam nebuvo leista dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Vėliau garsųjį plaukiką atskyrė nuo žmonos ir dukters, ir visi buvo išsiųsti į mirties stovyklas. Jo šeima mirė Aušvico koncentracijos stovykloje, jis taip pat patyrė Aušvico ir Buchenvaldo baisumą, bet išgyveno ir grįžo į varžybas. Filmo režisierės šeimos istorija yra susieta su Alfredo Nakache likimu.

Režisierė Viktória Traub filme „Batai ir kanopos“ („Shoes and Hooves“, 2024, Vengrija) išlieka ištikima savo stiliui, tarytum siekdama sukurti Undinėlių ir Raganosių, Kentaurų ir Krokodilų pasaulį. Mažame miestelyje pedikiūrininke dirbanti kentaurė Paula trokšta turėti žmogaus pėdas. Kai ji sutinka krokodilą Arnoldą, įsimyli jį iš pirmo žvilgsnio. Paula žengia pirmuosius žingsnius savo tapatybės paieškoje. Užgimusi kentaurės ir krokodilo romantiški santykiai patiria išbandymą siekiant suvaldyti skirtingus veikėjų norus ir tapatybes. Iškeliamas klausimas, kokia bus jos bandymų įsilieti ir paneigti tikrąją ir tikrąjį save kaina?  Visiškai suprantu, kodėl filmas yra ilgajame kvalifikuotų Oskarui filmų sąraše.

Gyvo lenkų animacijos klasiko 96-erių metų režisieriaus Witold‘o Giersz‘o  filmas „Žirgo portretas“ („Horse portrait“, 2023, Lenkija) vainikuoja visą šio garsaus menininko kūrybą. Žirgo ir žmogaus santykių tema režisieriaus kūryboje aktualizuojama jau daugiau nei šešiasdešimt metų. Filmas išpildytas tapybinės animacijos technika. Pirmiausia juodame fone atsiranda pavienės, vėliau vis spalvingesnės teptuko potėpio dėmės. Po kurio laiko ritmiškai judančios spalvotos dėmės sukuria amorfinius šuoliuojančio žirgo kontūrus. Kamera fiksuoja ne tik nuoseklias šuolio fazes, bet ir kiekvieną teptuko prisilietimą. Tokiu būdu žiūrovas tarsi dalyvauja animacijos užgimimo procese. Tapybiški žirgo silueto įspūdžiai, spyruokliški judesiai, galvos forma, eržilo kova sudaro pirmosios filmo dalies turinį. Be savo sukurtos animacijos, W. Giersz‘as pristato atgaivintus Leonardo da Vinci, Pablo Picasso, Saulio Steinbergo ir kitų dailininkų nupieštų žirgų piešinius, o taip pat ir animuotas mitologines figūras (Kentaurų ir Pegasų). Taip pat autorius pademonstruoja, kaip arklius piešė japonų, kinų ir paleolito menininkai. Žiūrovai įsitikino Witold‘o Giersz‘o  nepaprastai giliu žirgo psichologijos ir veikimo pažinimu, meistrišku sudvasinimo gebėjimu. Turėjome puikią galimybę 2016 metais susipažinti su šio menininko kūrybos metodu Vilniuje VTDK (dabar VIKO) kolegijoje vykusiose meistriškumo pamokose, skirtose žirgo animacijai, atliktai tapybos ant stiklo technika. Jis pasidalino patirtimi su Lietuvos aukštųjų mokyklų studentais, tiesiog scenoje po filmavimo kamera tapybinės animacijos metodu suanimavo išraiškingą šuoliuojančio žirgo animaciją.  

Režisierių Hossein Molayemi ir Shirin Sohani filmas „Kiparisų šešėlyje“ („In the Shadow of the Cypress“, 2024, Iranas) tarsi senas persų eilėraštis, turtingas simbolikos, subtilus, tačiau galingas, žadinantis žmogiškas emocijas. Filme pasakojama istorija seno buvusio kapitono ir jo dukters, kurie gyvena sename ir kukliame name ant jūros kranto. Karo veteranas, kenčiantis nuo potrauminio streso sutrikimo, tėvas kovoja su savo vidiniais demonais bejėgiškos rūpestingos dukters akyse. Tėvų ir vaikų ryšio subtilybės atskleidžiamos per gilius personažus. Filmas pasižymi minimalizmu, kuris padeda atsiskleisti turtingoms vizualinėms emocijoms. Spalvos naudojamos labai subtiliai. Šilti ir pasteliniai tonai siejami su dukterimi ir atskleidžia jos rūpestingą prigimtį ir begalinį norą padėti tėvui. Juodos ir mėlynos spalvos potėpiai atskleidžia tėvo paveikslą, jo vidines traumas ir kančias, išryškina kontrastą tarp jo ir dukters. Filme galima surasti daug subtilių persų kultūros ir naujosios Irano istorijos simbolių, kuriuos vakarietiškos kultūros atstovai suvokia kiek kitaip nei persų kultūros sekėjai. Išlenktos formos ir plonai įrėminta tėvo  figūros forma įkūnija kiparisą, persams simbolizuojantį sąžiningumą, moralę ir pasipriešinimą, o Vakaruose daugiau siejamą su gedulu. Irano ir Irako veteranams ši emblema  tapo atsidavimo savo šalies gynybos simboliu. Anot režisieriaus Hossein Molayemi filme vaizduojamas dukters būvimas tėvo šešėlyje pagal persų kalbą turėtų būti suvokiamas kaip apsaugos ir prieglobsčio simbolis, o ne vakarietiška prasme, kad būdamas šešėlyje esi nematomas ar negebantis daryti pažangą. Filmas atlieka misiją tiesdamas komunikacijos gijas tarp skirtingų kultūrų. Filmas nominuotas Oskarams trumpametražių animacinių filmų kategorijoje.

Džiugu, kad Ansi festivalis ne tik tarsi tramplynas kvalifikuoja ir iškelia filmus į aukščiausias nominacijas (tokias kaip „Bafta“, „Auksinis gaublys“, „Oskaras“ ir kt.), bet ir suteikia galimybes nedidelių tarptautinių ir nacionalinių festivalių organizatoriams atrasti puikius filmus ir parengti įspūdingas programas savo žiūrovams. Mums taip pat džiugu, kad net šeši Tindirindžio konkursinėje programoje parodyti filmai yra Oskarų kvalifikaciniame sąraše. Daugelį filmų pristačiau aukščiau. Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ žiuri paskyrė garbingus prizus nugalėtojams. Geriausio studentų sukurto filmo apdovanojimas atiteko filmui „Nagų karalystė“ („The Kingdom of Nails“, 2024, Japonija, Tama Art University), kuriame iš smulkių nagų nuokarpų sukonstruojamas vaizdas ir atgaivinamas milžiniškas pasaulis. Juodai balta grafika ir nuolatinis judėjimas įtraukia į trapų gyvenimą, kuris gali būti nušluotas vienu rankos judesiu. Specialiuoju žiuri prizu apdovanotas rež. Akihito Izuhara juodai baltas filmas „Kawauso“ („Kawauso“, 2023, Japonija) apie merginą ir japonišką upinę ūdrą. Vieną dieną mergina sutinka japonišką upinę ūdrą. Jos bando bendrauti, bet nelabai sekasi. Taip yra todėl, kad japoniška upinė ūdra jau išnykusi ir su mergina iš tikrųjų bendrauti neįmanoma. Jos egzistavo visiškai skirtingose erdvėse. Filme jautriai paliečiama ekologijos tema. Pagrindinis prizas – Tarptautinis Grand Prix „Tindirindžio“ festivalio žiuri paskirtas Režisieriaus Daniel Gies filmui „Sugrįžimas į Plaukuotą Kalną“ („Return to Hairy Hill“, 2023, Kanada). Santūrių spalvų beveik juodai balto sprendimo jautrus ir sukrečiantis filmas apie šeimos pabaigą. Etelės vaikystė staiga baigiasi, kai jos mama pavirsta į varną ir išskrenda, o Etelė lieka viena rūpintis izoliuota sodyba ir jaunesniaisiais broliais ir seserimis. Juos užklupus negailestingai žiemai, Etelė turi apsispręsti, ar susitaikyti su likimu, ar bandyti laimę plačiajame pasaulyje…

Apie lietuviškąją animaciją „Tindirindžio“ festivalio programoje reikia pakalbėti atskirai ir apibendrinti paskutinių metų raidos tendencijas. Čia tik norėčiau atkreipti dėmesį į nugalėtojų filmus. Geriausiu lietuvių studentų filmu išrinktas Sauliaus Juknevičiaus filmas „Tarp laimės ir laidynės“ (2024, VIKO –Vilniaus kolegija), kuris sukurtas pagal Kurto Vonneguto knygą „Titano sirenos“, autorius teigia, kad mūsų likimas nulemtas iš anksto, nes esame tik sistemos dalis. Diplomai su Specialusis žiuri paminėjimu skirti režisierei Rebekai Salomėjai Kavaliauskaitei už filmą „Namo“ (2024, VIKO – Vilniaus kolegija), pasakojančiam apie vienišą žmogų suradusį lemtingą raudoną akmenį ir režisierės Marijos Litoš filmui „Ramūs laikai“ (2024, VDA – Vilniaus dailės akademija), pasakojančiam septynias skirtingas įvairių šalių istorijas, kurias sieja pagrindinė tema –  kariniai veiksmai ir jų įtaka jaunų žmonių gyvenimui. Specialiuoju žiuri prizu apdovanotas režisierės Birutės Sodeikaitės eksperimentinis filmas „In Perpetuum“ (2023, Kanada, Lietuva), kuris nagrinėja jaunos moters transformacinės kelionės motinystės link problemas. Juodai baltos estetikos filmas su specialiais efektais, sujungiančiais animaciją ir gyvą veikėjo veidą žavi savo sprendimų netikėtumu ir įtaiga. Geriausiu lietuvišku filmu pripažintas režisierės Skirmantos Jakaitės filmas „Daug geresnis“ (2022, Art Shot), kuris pasakoja apie  vyrą laukiantį tyrimų rezultatų. Tikėdamasis blogiausio, bet tuo pat metu ir geriausio jis stipriai sunerimęs ir išsigandęs praleidžia savaitę nežinioje, bijodamas dalykų, kurie dar neįvyko. S. Jakaitė savo vaizdų visumoje pamėgino sujungti pieštą ir lėlinę techniką. Filmas žavi puikia animacija ir įsimintina grafika.

Svarbiausią festivalio misiją atskleidė ne tik puikūs konkursinių programų filmai, kurie nubrėžė šių metų pasaulinės animacijos horizontus, bet ir lietuviškos animacijos programos, konkursinė ir svarbiausia retrospektyvinė, kuri buvo papildyta didžiulė lietuvių animacijos kūrėjų paroda ir knygos pristatymu. Bet apie tai jau kitame straipsnyje.

Valentas Aškinis