2024-04-26 18:00 – 2024-04-26 20:00

Operatoriaus Viktoro Radzevičiaus fotografijų albumo "ATMITIS" pristatymo vakaras

Renginio adresas: LKS kino salė, Vasario 16-osios g. 8, LT-01107 Vilnius
Posted by Kino sąjunga
Categories: LKS
Hits: 103

Balandžio 26 d., penktadienį 18 val. LKS kino salėje vyks operatoriaus Viktoro Radzevičiaus fotografijų albumo "Atmintis" pristatymo vakaras. Knygą pristatys autorius, operatorius V. Radzevičius, moderuos kino kritikė Rasa Paukštytė. Vakaro metu bus rodomas režisieriaus Rimtauto Šilinio filmas "Sala". 

Vakaras nemokamas. 

Vieta: Lietuvos kinematografininkų sąjungos kino salė, Vasario 16-osios g. 8, LT-01107 Vilnius. Durų kodas 25

 

 
 
 
 
SALA
Dokumentinis, 1990 m., 48 min., rež. R. Šilinis
Psichiatrinės ligoninės-internatai tarybiniais metais buvo ne tik psichinius sutrikimus turinčių ligonių namai, bet ir „salos“, kuriose būdavo izoliuojami politiniai kaliniai. Vienoje jų daugybę metų uždarytas praleido brolio kagėbisto išduotas filmo herojus. Lietuvai susigrąžinus laisvę, jis pasilieka internate, tik dabar jau kaip virtuvės darbuotojas. 
Režisierius R. Šilinis atskleidžia vieną iš daugybės sovietmečio suluošintų žmonių istorijų.

 

"Per savo objektyvą" kino kritikė Rasa Paukštytė 

Albumo fotografijų autoriaus kino operatoriaus Viktoro Radzevičiaus kūrybos pradžia sutapo su lemtingu laiku – laisvėjimo ir Sąjūdžio metais, pirmaisiais Nepriklausomybės žingsniais, senosios kino sistemos griūtim. Kino menininkams tai buvo laikas, kai jie tapo laisvi kalbėti niekieno nebekontroliuojamais tik savo balsais, teisingiau, vaizdais. V. Radzevičius buvo tarp tų, kurie netruko išnaudoti šių galimybių, ir tapo vienu ryškiausių Lietuvos kino operatorių (jo filmografijoje – apie keturias dešimtis vaidybinių ir dokumentinių įvairios trukmės filmų).

1989 m. pasirodė vaidybinis ilgametražis Viktoro Radzevičiaus nufilmuotas režisieriaus Romo Lileikio filmas „Aš esu“, elegiškas ir vos ironiškas pasakojimas apie vaiką, klaidžiojantį po prisiminimus, fantazijas, apgaubtas Vilniaus rūkų. Netrukus, 1990 m. įvyko ir ne mažiau svarbi kino operatoriaus biografijoje režisieriaus Rimtauto Šilinio „Salos“ premjera, dokumentinio filmo - metaforos, atvirai, net trikdančiai, originaliai įvaizdinusios paskutiniųjų sovietinės Lietuvos gyvavimo metų atmosferą. Nereikėjo būti patyrusiu kino specialistu, kad pajustum šių režisierių ir operatoriaus profesinę ir dvasinę bendrystę, bendraautorystę. „Sala“ tapo vyresniosios kartos dokumentininko R. Šilinio ir jaunesniosios kartos V. Radzevičiaus profesinės draugystė pradžia. O „Aš esu“ pradėjo dviejų bendraamžių R. Lileikio ir V. Radzevičiaus kino kelionę, kurioje kiekvienas filmas - išskirtinis kino esė supančiai tikrovei, Vilniui, kultūrai, ir kiekvienas – tikslus, sklidinas savitos kino poetikos ir  poteksčių, pasisakymas apie savo laiką. Neabejoju, kad judviejų ilgametražiai dokumentiniai filmai „Olandų gatvė“ (1992), „Anapus“ (1994), „K+M+B“ (2001), „Dangaus šešėlis“ (2008) dar sulauks publikos dėmesio. 2013 m. pasirodęs vėlyviausias judviejų filmas „Maat“, skirtas mokytojo figūrai žmogaus gyvenime, buvo pristatytas žodžiais, kurie apibūdina visus judviejų darbus: „Filme – daugiau šviesos nei veiksmo peripetijų, kas būdinga tiek režisieriaus, tiek visos kūrybinės grupės branduolio pasaulio sampratai.“ Šviesos pilna tuose Viktoro Radzevičiaus nufilmuotuose filmuose, kuriuos sparčiai pradėjęs 90-aisiais bėgti laikas negailestingai ir visiškai nepelnytai paliko ne tik nuolat alkanos naujovių publikos, bet ir tyrėjų dėmesio nuošalėje. Tebus tai raginimas atsigręžti į Viktoro filmuotus minėtus filmus, o taip pat ir į kitus - „Ten, kur tu dar nebuvai“ (apie vaikų dailės stovyklą, rež. Rūta Šimkaitienė, 1996), „Pirmasis atsisveikinimas su Rojumi“ (poeto Sigito Parulskio portretas, rež. Arūnas Matelis, 1998), „Iš avinėlių gyvenimo“ ( rež. Janina Lapinskaitė, 1998).

Radzevičiaus kūrybinė biografija kaip reta kontrastinga. Šalia minėtų dokumentinių kūrinių kino operatorius nufilmavo ne vieną vaidybinį filmą, tapusius skirtingų dešimtmečių nacionalinio kino ženklais, publika prisimena jų vizualius sprendimus, kaskart skirtingus, padedančius režisieriams geriausiai įgyvendinti sumanymus. Tai filmai - tarsi iššaukiančiai kartojantys „aš esu“ ir jų režisierių biografijose, ir aplamai lietuviško šiuolaikinio kino istorijoje : Artūro Pozdniakovo „Kažkas atsitiko“ (1986), Algimanto Puipos „Vilko dantų karoliai“ (1997), „Elzė iš Gilijos“ (1999), „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012), Emilio Vėlyvio „Zero“ (2006), Gyčio Lukšo „Duburys“ (2009). Beje, „Duburys“ tapo vienu labiausiai savoje erdvėje įvertintu ir tarptautinėje pripažintu V. Radzevičiaus filmuotu vaidybiniu filmu – „Duburio“ premjera įvyko Monrealio tarptautiniame festivalyje, kūrinys rodytas specialioje programoje Modernaus meno muziejuje (MoMa) Niujorke, Palm Springso festivalyje ir kituose, o kolegos filmą apdovanojo Lietuvos kinematografininkų sąjungos prizu už vizualinę kalbą. Už darbą filme „Duburys“ operatorius apdovanotas Talino tarptautinio kino festivalio „Black Nights“ prizu geriausiam operatoriaus darbui, Lietuvos operatorių asociacijos apdovanojimu „Ąžuolas“ už geriausią metų darbą, Tarptautinio Kijevo kino festivalio, Sankt Peterburgo vaidybinių filmų festivalio „Debošir“ prizais geriausiam operatoriaus darbui.

Sėkmė lydi vėlyviausią V. Radzevičiaus nufilmuotą filmą –  režisierės Inesos Kurklietytės režisuotą kino pasakojimą vaikams „Drugelio širdis“ (2021). Filmas rodytas daugelyje tarptautinių festivalių vaikams, apdovanotas Europos vaikiškų filmų kūrėjų asociacijos (ECFA) geriausio filmo prizu Belgijoje vykusiame „Filem‘ON“ festivalyje ir pripažintas vienu tarp 13 geriausių europietiškų filmų vaikams; tarptautiniame kino festivalyje Lione „Drugelio širdis“ pelnėfestivalio garbės nario aktoriaus Pascal Duquenne prizą bei socialinės organizacijos MASFIP apdovanojimą.

2015 m. V. Radzevičiui įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas “Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Fotografijų albumas didžia dalimi sugrąžina mus į laiką filmavimo aikštelėse tada, kai Viktoras dar nebuvo baigęs profesionalių mokslų Maskvos kinematografijos institute (jis baigė institutą 1986 m.), bet į jį supantį kino pasaulį kiekvieną sekundę jau žvelgė per savo objektyvą, palikusį mums įtaigius aktorių, režisierių portretus. Ir fotografijas tų kino žmonių, kurių vardų neretai net buvę kolegos neprisimena, bet be kurių nė viena filmavimo diena neprasideda.

Organizacijos veiklą finansuoja
Kiti partneriai

Please publish modules in offcanvas position.